Quantcast

Ar tikrai tampame vis mažiau raštingi?

– Ar yra kokių duomenų, rezultatų iš kitų šalių?

– Duomenys rodo, kad tėvai nesusimąsto apie tykančius pavojus ir patys skatina aktyvų vaikų dalyvavimą. Kad ir toks faktas: užuot susitarę su vaiku, kada laikas eiti miegoti arba valytis dantukus, tėvai per išmanųjį įrenginį duoda komandą žaisliukui, kuris vaikui sako „laikas valytis dantukus“ arba „laikas eiti miegoti“. Taigi, užuot tiesiogiai bendravęs su mama ar tėčiu, vaikas bendrauja su meškiuku. Apie kokią komunikaciją galime kalbėti, jei vaikas nuo mažumės pasitiki meškiuku, bet ne tėvais? Čia didelės problemos, kurias reikia spręsti.

– Regis, dalyvavimo kultūros, interaktyvumo tendencija persikelia ir į kitas sritis. Paminėjote, kad neužtenka tik pažaisti su žaislais – norisi ir atgalinio ryšio.

– Mes gyvename kultūroje, kurioje jau įsivyrauja daiktų ir kartu žaislų internetas. Vieni įrenginiai kalbasi su kitais, susikalba, kartais mums nežinant. Visa tai yra puiku – naujos technologijos yra labai gerai, jos palengvina gyvenimą. Bet mes turime tuos procesus žinoti, atpažinti ir būti pasirengę juos kontroliuoti patys, o ne leisti, kad tie daiktai pradėtų kontroliuoti mus.

Pagrindinis dalykas – šviesti visuomenę, kad ji suvoktų, kokie pavojai kartais tyko tuose nekaltuose žaidimuose, ir kontrolės nepaleistų iš savo rankų. Taigi prisideda begalė įvairių gebėjimų, kuriuos mums būtina ugdyti, jei norime išgyventi skaitmeninėje kultūroje.


Šiame straipsnyje: Skaitymasrašymasraštingumas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių