„Žmonės, kurie laužo taisykles, visų pirma turi jas žinoti – tam, kad sukurtum naują darinį, santrauką ar kitaip išreikštum savo mintis, turi žinoti, kaip taisyklingai tuos dalykus išreikšti. Taigi [...] vyksta žaidimas su kalba, kuris yra sveikintinas, nes kalba vystosi ir atsiranda naujų kalbos formų (pvz., internetinė kalba)“, – pabrėžia mokslininkė.

– Ar mes gyvename skaitymo kultūroje?

– Manau, kad gyvename skaitymo kultūroje, nes skaitome daug daugiau negu anksčiau, tik skaitymo būdas yra kitoks. XIX a. buvo knygos kultūros amžius, XX a. – jau kino kultūros amžius, o XXI a. gali būti žmogaus ir kompiuterio sąsajos amžius. Tai reiškia, kad mes skaitome jau ne knygas, o ekrane esantį tekstą ir skaitome jį kitaip.

– Kaip skiriasi skaitymas ekrane nuo skaitymo puslapyje?

– Puslapis diktuoja labai nuoseklų skaitymo būdą: žmogus susikaupia, skaito ilgai, nuosekliai, išlaiko eiliškumą, paprastai skaito nuo pradžios iki galo. O ekrane labai sunku ilgai išlaikyti dėmesį, nes blaško ž aplink vykstantys dalykai, tad skaitymas yra fragmentiškas. Kitas dalykas, kompiuterio ekrane skaitoma laikantis F modelio. Jakobas Nielsonas Amerikoje atliko tyrimus ir analizavo, kaip skaitant akis keliauja ekranu.

Pastebėta, kad pirmiausia ra skaitoma pirma pastraipa, pirma eilutė, toliau keliaujama šiek tiek žemyn, tada vertikaliai – antra pastraipa ir tada vėl slenkama žemyn. Susidaro F raidės modelis, tik F reiškia ne vien formą, kaip skaitome ekrane, bet ir greitį – fast. Skaitome galbūt greičiau, nes norime greitesnio rezultato, bet ne viską įsisąmoniname. Taigi skaitydami ekrane tiesiog fragmentiškai šuoliuojame nuo vienos pastraipos iki kitos, o dažniausiai iš viso skaitomos tik antraštės arba tik pirmos pastraipos pirmas sakinys, antros pastraipos antras sakinys ir keliaujama toliau.

Galbūt išmaniuosiuose įrenginiuose skaitome kitaip, nes ten vyrauja vaizdas ir mažame ekrane nėra tiek vietos, kad būtų įmanoma skaityti ilgą tekstą. Ten dažniausiai ta pati žinia perduodama grafiniais vaizdais, vaizdo įrašais ar paveikslėliais. Turinys perduodamas visai kitais būdais, todėl žmogus greituoju būdu stengiasi surasti dominančią žinutę ir tada jau galbūt šiek tiek pasigilinti į turinį. Taigi žmonės skaito labai daug, bet kitaip.

– Informacija perduodama kitais būdais, ko gero, kitais būdais ir suvokiama. Kaip tai keičia mūsų mąstymą, gebėjimą suvokti tekstą?

Šiuolaikinis žmogus dažnai nueina lengviausiu keliu, o tai gali paaiškinti, kodėl kartais sunkūs tekstai, prie kurių reikia pasėdėti ir pamąstyti, nėra populiarūs.

– Atitinkamai keičiasi ir pasaulio suvokimas, pasaulėžiūra. Šiuolaikinis žmogus nebesugeba sutelkti dėmesio ir gilintis į kažką labai ilgai. Jis nori viską gauti čia ir dabar, labai greitai. Fragmentiškumas prie to ir veda. Taigi šiais laikais tikrai labai trūksta giluminių studijų. Žmogus negaišta laiko skaitydamas sudėtingus kūrinius, jei tai nėra jo konkretus darbas. Jis tiesiog stengiasi sugauti informaciją, bet ji paviršutiniška. Dėl to ir galime sakyti, kad šiuolaikinis žmogus dažnai nueina lengviausiu keliu, o tai gali paaiškinti, kodėl kartais sunkūs tekstai, prie kurių reikia pasėdėti ir pamąstyti, nėra populiarūs.

Kitas dalykas – ne tik skaitome, bet ir rašome daugiau. Praktiškai kiekvienas vartotojas dabar yra ir rašytojas: kiekvienas žmogus, ypač jaunas, prisijungęs prie socialinio tinklo, ne tik skaito, kas yra parašyta ar kas bandoma perteikti kitomis priemonėmis, bet ir komentuoja, atsako, pats kuria ir dalijasi kažkokia medžiaga. Viena vertus, tai labai gerai, nes skatina kūrybiškumą, bendruomeniškumą. Kita vertus, tie tekstai dažnai nėra apmąstyti, netgi rišlūs, kartais netgi tokie, kurių  ir skaityti nesinori.