Paveldas aplinkai suteikia turinį. Šie architektūrologo Vaido Petrulio žodžiai taikliai nusako per kelias kartas paveldėtų vertybių reikšmę. Rasti paveldo apraiškas ne tik įprastose muziejinėse, bet ir kasdienėse erdvėse kviečia Europos paveldo dienų (EPD) renginiai.

Jau antrą dešimtmetį Lietuvoje vykstančių EPD tema šįkart ypač artima Kaunui – "XX a. pradžios skonis". Dviejų amžių sandūra, technologinės ir politinės permainos  miestui tapo iššūkiu, kurį įveikę to laikmečio kūrėjai suteikė Kaunui ypatingos stilistikos, o savo įpėdiniams paliko unikalius meno, architektūros objektus.

Apie paveldo reikšmę, vyraujantį požiūrį į jį ir Europos paveldo dienų prasmę – pokalbis su Kauno technologijos universiteto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro (AUTC) projekto vadovu dr.V.Petruliu.

– Koks yra EPD tikslas?

– Pagrindinis tikslas – atkreipti dėmesį į Europos identiteto raiškos formas. Viena vertus, save turėtume pažinti lokaliai, pažinti aplinką, kurioje gyvename. Kita vertus, pabandyti šį lokalumą įžvelgti bendrame Europos politinių, meninių, socialinių, kultūrinių procesų kontekste. Šiandien paveldas neįmanomas, jeigu jis nėra svarbus žmogui. Siekiama, kad paveldas nebūtų vien tik simbolinė politinė istorijos pamoka, bylojanti apie paminklus ir praeities didybę, bet taptų kuo glaudžiau susijusi su kasdienybe. Tam, kad paveldas įgytų platesnę reikšmę, būtų žinomas daug platesniam sluoksniui žmonių ir yra įvairūs renginiai. Smagu, kad šis renginys nėra vietinis, o yra daug apimantis, kuris duoda daugiau impulsų suvokti, kad esi didesnio proceso dalis.

– Šių metų EPD tema – "XX a. pradžios skonis". Tai koks tai skonis?

– Labai priklauso nuo to, kokia žmonių grupė ir kokioje vietoje skanauja. Ir tai labai įdomu, nes Vilniuje šis XX a. pradžios skonis bus vienoks, Druskininkuose – kitoks, Klaipėdoje – dar kitoks, bet kartu juos vienys bendra politinė, ekonominė, mokslo progreso, bręstančio karo, o žvelgiant į laiko tėkmę – ir pokario, tarpukario aktualijų, padarinių raida. Visi šie procesai vienaip ar kitaip veikia skirtingus regionus. Pavyzdžiui, Rietavas XIX a. pabaigoje tapo pažangių to meto technologijų diegimo pirmūnu. 1882 m. į Plungę (dar vienus Oginskių rūmus) nutiesta pirmoji Lietuvoje telefono linija. 1892 m. čia pradėjo veikti pirmoji elektrinė šalyje. Iš Europos ateinančios idėjos bei technologijos pamažu smelkėsi ir į Lietuvą. Per šį pavyzdį matyti globalios ir lokalios aplinkos susijungimas. Toks ir yra XX a. pradžios skonis – kaip įvyksta šios jungtys. Pabandyti kiekvienoje atskiroje geografinėje, socialinėje terpėje atrasti įvairias jungtis ir stebėti, kaip viskas keitėsi, kaip plėtojosi. Kaip keitėmės atėjus industrinei visuomenei, kaip keitėmės pereinamuoju metu iš Rytų į Vakarų Europą. Būtent kaita, perėjimas iš Rytų į Vakarų pasaulį – tas lūžio etapas yra unikalus Europos istorijoje.

– Kuo unikali, originali yra XX a. pradžios architektūra Lietuvoje?

– Pirmiausia unikalu tai, kad turime labai daug palikimo iš įvairių, skirtingų funkcinių tipų. Ir gana gausų palikimą. Nors, pavyzdžiui, pramonės paveldo iš baroko epochos Lietuvoje yra nedaug. Dėl bręstančios technologinės revoliucijos ir technologijų galimybių Lietuvoje pradėtos naudoti naujos konstrukcijos, pavyzdžiui, gelžbetonis Kauno IX forte, taip pat ir sudėtinga fortifikacinė sistema, kurią sukėlė to meto politinės aktualijos. Tuo metu Lietuva labiau priklausė Rytų Europai ir Rytų Europos pokyčiai, politiniai veiksniai veikė mūsų šalį bei jos architektūrą. Taigi labai svarbus XX a. pradžios Lietuvos architektūros akcentas yra įvairovė.

Estetikos požiūriu, tai taip pat aktualu, itin patraukli to laikotarpio dvarų architektūra, turinti gilesnes šaknis. Tuo metu vyko paskutinis dvarų, dvarų kultūros formavimosi etapas. Žvelgiant į pokario laikus, ryškiausiai matyti virsmas iš istorizmo į modernizmą, ieškojimas formų, kurios turėtų ir vietinės dvasios apraiškų, tautinio atspalvio, tautinių motyvų, inspiruojančių tautinį sąmoningumą, bet kartu ir integruotų tas modernizmo idėjas, kurios sklido po Vakarų Europą.

– Kuo Lietuvos tarpukario architektūra skiriasi nuo kitų Baltijos šalių architektūros?

– Estija glaudžiai susijusi su Suomija, su Šiaurės šalių architektūra. Latvijoje kur kas daugiau vokiškos įtakos. Lietuvoje stiprus katalikiškas aspektas, tautinis stilius, tautinio stiliaus paieškos, kurios, žinoma, buvo būdingos ne vien mūsų šaliai. Tačiau Lietuva savo tautinio stiliaus šaknis kildina iš baroko – to nedaro nei latviai, nei estai. Taip pat čia išsiskiria įvairių regionų motyvai, suteikiantys savitumo. Neteigiu, kad Lietuvos architektūra yra kokybiškai geresnė nei kitų gretimų šalių, tiesiog yra kitokia.

– Kas Jums yra paveldas? Kaip jį suvokiate?

– Paveldas yra žmogaus veiklos sluoksnis, kuris ateina iš istorijos ir daro mūsų aplinką turiningesnę. Kitaip tariant, paveldas aplinkai suteikia turinį. Mokslininkai ne kartą tai tyrinėjo ir priėjo prie išvados: jeigu norime sukurti kokybišką aplinką, neišvengiamai reikalingas turinys. Būtent paveldas suteikia aplinkai įvairią kokybę tiek socialine prasme – žmogui geriau gyventi toje aplinkoje, tiek kultūrine – gali būtų plėtojamas kultūrinis turizmas ir panašiai. Tai terpė, kuri semiasi turinio iš praeities, iš palikimo. Kiekvienos vietos praeitis yra unikali ir turi dvasią. Šis unikalumas suteikia stiprų impulsą ieškoti unikalių turinio formų, kurių kitur būti negali, nes ten istorija jau yra kitokia. Šiuolaikinis turinys gali gimti bet kur ir bet koks, atsirandantis vadinamajame mediapolyje, medijų terpėje, kur vieta nėra esminis dalykas, o svarbiausia – žmogaus kūrybiškumas. Turinys, susietas su tam tikra vieta, tam tikra tradicija, kuria įdomesnę aplinką.

– Koks Jūsų požiūris į šiuo metu labai aštrią diskusiją apie sovietmečio ženklus, tokius kaip garsiosios Žaliojo tilto skulptūros Vilniuje?

– Tai yra labai komplikuota ir nevienareikšmiška situacija. Paveldosaugininkai naudoja tokį terminą kaip "disonuojantis paveldas". Kaip minėjau, paveldas reikalingas tam, kad suteiktų turinį mūsų pasauliui. Tas turinys kartais didžiajai daliai visuomenės kartais gali būti skaudus ar nepriimtinas. Nuo seniausių laikų paminklai, sukurti buvusios politinės sistemos, būdavo sąmoningai naikinami ir kuriami naujos politinės sistemos paminklai. Tokiu tradiciškesniu požiūriu, atėjusi nauja politinė sistema turi kažkaip sugerti praėjusios epochos fizinį palikimą. Tik klausimas, kaip tai padaryti. Dažniausiai tai vyksta naikinimo būdu. Tačiau XXI a. yra ir kitokių galimybių. Viena – nukelti tuos paminklus ir nuvežti į Grūto parką, kur išlieka galimybė, kad visuomenė susipažins su istorija. Kitas dalykas – palikti tuos objektus, bet suteikti jiems kitokią prasmę, nei buvo suteikta tada, kai buvo statyta. Tam reikėtų aktyvaus veiksmo – įmuziejinimo, kad šios skulptūros taptų muziejumi po atviru dangumi.

Buvo siūlymas skulptūras įrėminti į tam tikrus narvus. Tai parodytų, kad leidžiame žmonėms prisiminti istoriją, nes tikrai ne visi važiuos į Grūto parką tų skulptūrų žiūrėti. Vis dėlto kartu parodome ir tai, kad mūsų santykis su ta istorija nėra nuolankus ir garbinamas. Mes juk negarbiname tų skulptūrų. Daugelis žmonių mano, kad šis palikimas tarsi simbolizuoja tai, kad garbiname laikus, kai skulptūros buvo pastatytos. Estetinė vertė šiuo atveju yra antraeilė. Atsiranda įdomus dalykas: paveldas suteikia vietai turinį, bet kiekviena karta tą turinį suvokia naujai. Jaunajai kartai tos skulptūros reiškia visai ką kita, nei, tarkim, mano tėvų kartai.

– Ypatingą požiūrį į paveldą puoselėja ir AUTC, kuriame kilo idėja grąžinti Kauno pastatams modernistinį baltumą.

– Idėja gimė mano kolegai Kastyčiui Rudokui. Pastaruoju metu besidomėdami tarpukariu ieškome kažkokių formų, kaip tą laikotarpį parodyti naujai. Sukurti kažkokį socialinį įvykį, kuris paskatintų žmones pažvelgti į tarpukarį. Ši idėja atspindi šiuolaikinės medijuotos visuomenės susipynimą, kurioje, jeigu esi medijoje – egzistuoji, jeigu tavęs ten nėra – tuomet neegzistuoji. Pateikdami ryšį ir lengvai suvokiamą idėją, svarbesnę kaip mintį, o ne kaip realų įvykį nudažyti visus modernizmo pastatus baltai, net ir tuos, kurie balti nėra buvę.

Žvelgdamas į senas tarpukario fotografijas, matai šviesias, optimistiškas vietas, o dabar iš jų telikę neprižiūrėti, pesimistines nuotaikas keliantys objektai – tai šokiruoja. Modernizme balta spalva – taip pat svarbus higienos, švaros simbolis. Tai buvo svarbu išėjus iš XIX a. purvinų miestų. Ta balta buvo labai šiuolaikiška. Norėjosi sukurti kažkokį įvykį, kuris galėtų būti lengvai suvokiamas visuomenei. Dabar ši idėja taip ir likusi. Laikui bėgant ji toliau bus plėtojama.

Kai kurie EPD renginiai Kaune

Rugsėjo 19 d.

13 val. – Europos paveldo dienų atidarymas "Romuvos" kino teatro kiemelyje.

13.30 val. – parodos apie tarpukario Kauno kino teatrus "Laikinosios sostinės kino oazės pulsuojančioje Laisvės alėjoje" pristatymas.

14 val. – kino teatre "Romuva" – meninis filmas "Vabzdžių dresuotojas" apie lėlių animacijos pradininką Vladislovą Starevičių, augusį ir kūrusį XX a. pradžios Kaune.

18 val. – kino teatre "Romuva" – virtualaus Kauno atminties archyvo www.atmintiesvietos.lt pristatymas ir improvizuota ekskursija po bohemišką Laisvės al.

9 val. ir 11 val. – ekskursija "Lietuvos banko rūmai Kaune" (Maironio g. 25). Būtina išankstinė registracija tel. (8 37) 320 661.

15 val. – kultūrinio orientavimosi konkursas moksleiviams "Arklių tramvajaus (konkės) keliu" (susitikimo vieta – Laisvės al. prie Soboro). Būtina išankstinė registracija tel. (8 37) 422 750.

15 val. – ekskursija "Ten, kur plevena L.Truikio ir M.Rakauskaitės dvasia". (E.Fryko g. 14–2).  Būtina išankstinė registracija tel. (8 37) 223 205.

Rugsėjo 20 d.

11 val. – ekskursija "Viešnagė Balio ir Vandos Sruogų namuose" (B.Sruogos g. 21, Balio ir Vandos Sruogų namas).  Būtina išankstinė registracija tel. (8 37) 730 474.

14 val. – teatralizuota ekskursija ir smetoniški kursai ponioms ir panelėms "Diena Miko ir Kipro Petrauskų namuose" (K.Petrausko g. 31, K. ir M.Petrauskų namas). Būtina išankstinė registracija tel. (8 37) 733 371.

15.30 val. – ekskursija "Daiktai, menantys Maironį" (Rotušės a. 13, Maironio lietuvių literatūros muziejus). Būtina išankstinė registracija tel. (8 37) 206 842.

Rugsėjo 21 d.

15 val. – ekskursija "Tautiniai simboliai tarpukario Kauno architektūroje". Ekskursiją veda istorikas Žilvinas Rinkšelis (susitikimo vieta – prie Kauno centrinio pašto). Būtina išankstinė registracija tel. 8 692 77 814.

Rugsėjo 19–21 d.

14–17 val. – per žaidimų popietes kviečiame muziejuje pasimatuoti šarvus, statyti riterių pilis, sudėti didžiųjų mūšių dėliones, žaisti įvairius stalo žaidimus, kurie patiks ir mažiems, ir dideliems (Vytauto Didžiojo karo muziejuje).

Daugiau informacijos apie EPD renginius Kauno regione rasite čia.