V.Jonynienės gyvenimo karma – būti poeto mūza | Diena.lt

V.Jonynienės gyvenimo karma – būti poeto mūza

Ne visada menininkas ieško mūzos. Būna, kad pati mūza jį suranda, nes jai įdomūs tiktai protingi ir talentingi. Kūrėją ji apsvaigina savo žavesiu, o nepaleisti geba išmintimi.

Keisti pavardės nepanoro

Lietuvių literatūroje daugiausia eilių turbūt dedikuota Violetai. Ji – labiausiai išaukštinta mūza, nė kiek ne mažiau kaip Petrarcos Laura. Kažkada lietuvaitei Violetai eilėraščius rašė ir rožes po kojomis klojo Antanas A.Jonynas. Beveik 16 metų tai daro kitas poetas – Aidas Marčėnas.

Abu vyrai pelnę didžiausią įvertinimą – Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Abu “perėję ugnį, vandenį ir varines triūbas” ir abu jai dėkingi už pagalbą – kūryboje ir gyvenime.

Didžiulis draugų, pažįstamų, giminaičių būrys ją taip ir vadina – Violeta, ir visi žino, apie kurią moterį sukasi kalba. Vienintelis A.Marčėnas ją vadina kitaip – Viliūte. Ji turi pirmojo vyro pavardę – Jonynienė, nes būtent šia pavarde ją pažįsta labai daug žmonių, o jos keisti antrą kartą dar nepanoro.

Pro Violetos ir Aido namų langus Vilnius – kaip ant delno. Jų butas – per du aukštus, ten jiems smagu ir gera. Ten juos aplanko abiejų suaugę vaikai. Violeta dažniausiai buvoja ir darbuojasi pirmame aukšte, jis – antrajame, užtat retai susitinka. Pasivaikščioti drauge ar po vieną dažniausiai traukia į netoli namų esančias Rasų kapines – puikią vietą susikaupti ir pamąstyti.

– Violeta, daugelis tiesiog garbino jūsų žavesį, protą ir išmintį, sakė – fantastiška moteris, legenda. Tik tokia moteris ir gali suprasti kūrėjo sielą ir polėkį. Ar labai pykstate, kai jus vadina poeto mūza?

– Atvirai sakant, aš nežinau, kas yra mūza. Įsivaizduočiau, kad šalia menininko turi būti moteris, su kuria vyrui įdomu, kuri jam svarbi būtent kaip asmenybė. Man atrodo, kad mūzos įsivaizduojamos kaip kažkokios nerealios – plevenančios, plazdenančios, gundančios būtybės. Manau, jei vyrui pakanka tiktai tokios moters, tada gal jis – netikras menininkas?

Savotiškai žaviuosi (ir baisiuosi) Gala – Salvadoro Dali mūza, palikusia jo gyvenime neišdildomą pėdsaką, gėriuosi lietuviškomis mūzomis – Jono Biliūno Julija, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Sofija, Žygimanto Augusto Barbora, kitomis. Man imponuoja stiprios, išskirtinės moterys, o ne menininko šlovės spinduliuose plevenančios tuštukės. Visos mano pažįstamos rimtų menininkų žmonos yra stiprios moterys. Asmenybės.

– Kaip susiklostydavo, kad jūsų gyvenime atsirasdavo garbintojai būtent poetai? Jums labai patinka poezija, o gal labiau už poeziją – poetai?

– Man patinka įdomios, išskirtinės asmenybės, kūrybiški žmonės. Nuo vaikystės žinojau, kad už buhalterio, kalbant metaforiškai, netekėsiu. (Juokiasi.) Natūralu, kad jaunystėje žvilgsnis krypsta į iškilesnius vaikinus.

– Kodėl ne į dailininkus ar aktorius?

– Man kažkodėl įdomesni buvo filosofai ir poetai. (Juokiasi.) O jeigu rimtai, tai man svarbūs ir įdomūs visi žmonės (galbūt dėl to ir pasirinkau studijuoti psichologiją?), nes kiekvienas yra unikalus ir nepakartojamas. Išskirtinės asmenybės, kūrėjai, aišku, traukia labiau.

Studijų laikais – sovietmečiu – mano kartos, aplinkos žmonės gyveno itin draugiškai ir linksmai, tačiau burdavosi ne kavinėse, klubuose, kaip dabar, o vadinamuosiuose plotuose, ir pas visus iš eilės. Mūsų su A.A.Jonynu kompanijoje beveik visi buvo vilniečiai, daugiausia menininkai. Su tais žmonėmis likome draugai visą gyvenimą.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado A.Marčėnas – kaip išskirtinė asmenybė ar kaip šaunus vyras?

– A.Marčėnas – atskira istorija. Kada ir kaip su juo susipažinau, nepamenu. Atsimenu, kad vienu metu Antanas bendradarbiavo su televizija – kalbindavo menininkus ir rengdavo su jais pokalbių laidas. Beje, labai geras laidas. Vienas jo kalbintųjų buvo A.Marčėnas. Pasiteiravau, kas tas A.Marčėnas, – tada jis man buvo visai negirdėtas. “Jaunas, vienas geriausių, labai perspektyvus poetas”, – atsakė Antanas.

Po kiek laiko Aidas atėjo pas mus su svečių pulku. Atrodo, net nebuvome supažindinti. Mano gimtadienio rytą (ir iš kur jis sužinojo?) – telefono skambutis. “Čia Aidas Marčėnas”, – prisistatė. Pasveikino. Buvau nustebinta: koks drąsus! Ir koks įžūlus! Juk mes beveik nepažįstami. Visgi jo parodytas dėmesys man, prisipažinsiu, patiko. Ir kodėl ne? Juk nieko ypatingo – mane pažinojo daug žmonių. Kaip vėliau sužinojau iš Aido, tuomet jau buvau “legendinė” A.A.Jonyno žmona. Vien tuo įdomi. O gal ir dar kažkuo? Draugų, bičiulių, pažįstamų ratas tais laikais buvo didžiulis. Esu labai laiminga ir dėkinga likimui, leidusiam pažinoti, ko gero, daugumą iškiliausių Lietuvos menininkų.

Kartą, tiesa, mudu su Aidu dar buvome nepažįstami, pamačiau jį kavinėje “Rūta”, kuri buvo priešais “Vagos” leidyklą. Prie baro gėriau kavą. Netoliese sėdėjo kažkuris leidyklos redaktorių, tų rimtų žmonių, o Aidas prisispyręs jį kamantinėjo apie kažkokią priegaidę. “Va, čia tai bent! – pagalvojau. – Žmogus šitaip gilinasi į tai, kas jam rūpi.” Buvau apstulbinta. Jį susikūriau savo vizijose kaip labai darbštų, labai valingą ir labai protingą žmogų. Juk talentingas poetas turi būti protingas? Gyvenimas parodė, kad viskas yra šiek tiek kitaip…

–… nes vinies į sieną neįkala, perdegusios elektros lemputės nemoka pakeisti, o ką jau kalbėti apie tai, kad paruoštų vakarienę?

– Ne, ne tai. Ne visi turi vinis kalti. Pamilau jį, kaip sakiau ir kaip man tada atrodė, už valią, darbštumą ir protą. Už protą – kurti, už darbštumą – nuosekliai ir atkakliai dirbti, už valią – siekti užsibrėžto tikslo. Tai dabar, jeigu kas, Aidas ironizuoja: “Jei pamilai už valią, darbštumą ir protą, tai mylėk ir toliau.”

– Su jumis gyvendamas A.Marčėnas išleido bene dešimt poezijos knygų, parašė pačius geriausius savo eilėraščius, kurių daugelyje – tiesiogiai ir tarp eilučių – esate jūs – mūza. Meilė. Idealas. Siekiamybė.

– Na, gal ne visai taip. Aido tekstai sukurti iš to, ką jis stebi, ką mato, ką apmąsto, ką supranta – iš gyvenimo. O kadangi aš – jo gyvenimo dalis, tai gal ir esu jo tekstuose. Aidas labai daug dirba. Jo, kaip poeto, gyvenime viskas perdėm rimta, mano užduotis – į jį įnešti lengvos žaismės.

– Ar Aidas jums duoda skaityti savo eilėraščius dar prieš suguldant juos į knygą?

– Nežinau, ar džiaugtis dėl to, ar liūdėti, bet privalau skaityti viską, noriu to ar ne. Aidui svarbi mano nuomonė. Matyt, per šitiek gyvenimo greta poezijos (ar poetų?) metų išsiugdžiau savotišką kalbinę klausą.

Aidas tiesiog primygtinai prašo, kad paskaityčiau. Paskaitau. Sakau: “Žiūrėk, va, šitoj vietoj negerai – reikia taisyti, kažkaip kitaip pasakyti. Mintis gera, bet žodžiai stringa.” “Nesąmonė! Čia pati geriausia eilėraščio vieta!” ir taip toliau – jis į bet kokią pastabą reaguoja labai emocionaliai: supyksta, trenkia durimis, išbėga iš kambario. Pakanka pastebėjimo, kad čia – blogai, o jam tai – pasaulio pabaiga.

Aido mintis dirba labai tiksliai, preciziškai, minties viražai – sudėtingi. Jo poezija labai intelektuali. Tik kartais, siekiant suformuluoti mintį, nukenčia išraiška. O man atrodo, kad norimą mintį galima pasakyti grakščiau, poetiškiau, konstruktyviau. “Marčėniškiau”.

Netrukus grįžta: “Pažiūrėk, kaip čia pataisiau.” Pažiūriu: “Na va, visai nieko.” Arba: “Dar negerai. Galvok. Galvok”. Ir galvoja… (Juokiasi.)

Tai toks mano vaidmuo A.Marčėno kūryboje. Kokia dar mano misija? Jokia. Man atrodo, kad nieko neišmanau apie poeziją. Bet skaitydama tekstus jaučiu, kas yra negerai.

– Rytą jūs išvažiuojate į darbą, o Aidas ištisas dienas būna namuose?

– Mes taip gyvename. Jis – profesionalus rašytojas. Kiekvieną dieną dirba. Ir naktį. Dažniau netgi naktį. Rašo, skaito, ištisai klauso muzikos. Aidas – gilus ir išmanus muzikos žinovas. Ir kolekcininkas. Kolekcionuoja 7–9-ojo dešimtmečių roko muzikos įrašus.

Belaukdamas manęs grįžtančios iš darbo gal 20 kartų per dieną skambina. Na, gal mažiau, nes esu uždraudusi skambinti be paliovos. (Juokiasi.)

Aš tikrai nesu mūza ta prasme, kad plasnoju aplinkui, tūpčioju ir šokinėju. To niekada nedariau ir nesiruošiu daryti. Kas be ko, visos keturios namų kertės ir visas gyvenimas – ant mano pečių. Visgi pietus gaminu gal du kartus per savaitę, nes daugiau neturiu nei laiko, nei noro. Aidas didelių poreikų, o ir rūpesčių tarsi ir neturi. Bet manęs tai netrikdo – juk viską moku daryti pati. Moku ir vinį įkalti, ir, jei reikia, santechniką suremontuoti. Ir nieko čia baisaus. Aš viena vairuoju mašiną, tvarkau sąskaitas, net stalą ir lentynas sodyboje pati sukaliau. Tai štai kokia mūza!

Man regis, nereikia reikalauti iš žmogaus to, ką jis neva privalo daryti, jeigu jis to nemoka. Tu moki, tu ir padaryk. Niekada nedariau problemų dėl buities.

– Ar jaučiatės už jo pečių kaip už mūro? Tas nenumaldomas moters troškimas – už vyro kaip už mūro – ko gero, lieka neišsipildęs?

– Gal taip nereikėtų kelti klausimo. Aš juk ieškojau vyro, kuris būtų neeilinė, iškili asmenybė. O santechniką remontuoju aš pati. Jokių problemų. Viskas, ką darau, man patinka: važinėti į autoservisą, tvarkyti namus, rūpintis gėlynais. Man visa tai teikia pasitenkinimą. Tik kartais pritrūksta laiko, kartais pavargstu. Bet niekada nedarau iš to problemos. Gyvenime yra daug rimtesnių ir svarbesnių dalykų.

Aidas sako: “Aš nieko kito nesugebu, tiktai rašyti eilėraščius.” Dar priduria: “Ir tuos – nelabai”. O iš tikrųjų Aidas – poetas iki kaulų smegenų, visas persmelktas poezijos, kūrybos. Ar būčiau aš šalia, ar nebūčiau, jis vis tiek rašytų. O tai, kad mudu kartu jau šešiolika metų ir neišsibėgiojome, vadinasi, sutapome. Ir man priimtina tokia (ko)egzistencija, ir jam, regis, gera būti drauge.

– Matyt, jūsų tokia misija – ugdyti poetą?

– Kartais pajuokauju: “Atsibodai. Gal reikia kokio kito talentingo ir perspektyvaus pasidairyti?” Bėda ta, kad man reikia tik geriausio, man nereikia bet kokio. A.A.Jonynas anuo metu buvo geriausias iš tuometės kartos poetų, A.Marčėnas – taip pat. (Juokiasi.) “O Dieve, kam tau to reikia, koks skirtumas, su kuo kankintis? – ironizuoja Aidas. – Toks pat bus ir tavo trečiasis – tokia tavo karma.”

– Patys A.Marčėno eilėraščiai išduoda, kad jų kūrėjas ieško įkvėpimo ir gamtoje. Kur jį nuvežate – į miškus, pelkes, sodybą, Nidos kopas?

– Važiuojame arba į kaimą, arba į Palangą. Vasarą daugiausia laiko praleidžiame kaime – turiu du mėnesius atostogų. Mūsų kaimas labai gražioje vietoje – tarp ežerų ir miškų – mažytė trobelytė tiktai dviem. Bet aš ten dirbu – rašau vadovėlius mažiems vaikams, pradinukams. Tą darbą dirbu laisvalaikiu jau 20 metų. Turbūt esu parašiusi triskart daugiau knygų už A.Marčėną. (Juokiasi.)

Kaime prie kompiuterio dirbu dažniausiai lauke, didžiulėje terasoje, o Aidas – troboje. Arba vaikšto po miškus: mėgsta grybauti, žvejoti. Daugiausia eilėraščių sudėlioja vaikščiodamas. Grįžta namo – užrašo. Per mano gimtadienį, patį viduržiemį, stengiamės kur nors išvažiuoti. Abu mėgstame plaukioti, nardyti, tad renkamės Egiptą, Raudonąją jūrą. Keliaujame. Vienais metais naktį dviese lipome į Sinajaus kalną, esame keliavę į Jeruzalę, į Luksorą, į dykumą.

– Ar tarp jūsų kyla barnių dėl pinigų stokos – juk Aidas nevaikšto į kontorą?

– Bet jis dirba, jis – vienas darbščiausių žmonių, kokius esu sutikusi. Deja, poeto darbas Lietuvoje, kaip galbūt ir visame pasaulyje, nėra deramai atlyginamas. Kas be ko, jis kartkartėm gauna stipendiją, dar būna premijų, honorarų, kitų pajamų. O pinigai? Kokia prasmė graužti žmogų, jei žinai, kad tuo nieko nepakeisi? Mes kažkaip verčiamės.

– A.A.Jonyną, kaip supratau, palikote todėl, nes tapo nebepakeliama. Ar tiesa, kad buvote palikusi ir Aidą?

– Taip, tai buvo. Buvau jį išvariusi. Bet tada jis susivokė, susigriebė ir… sugrįžo. Paradoksalu, tačiau dabartinė padėtis – tai turbūt geriausias variantas, kaip galėjo susidėlioti mūsų trijų gyvenimai. Nebūčiau galėjusi pagelbėti Antanui – tuo metu buvau per daug jauna ir kvaila, nežinanti ir nesuprantanti, ką daryti. Tam reikėjo išmanymo ir žinių. Antaną aš labai mylėjau, bet nežinojau, kad kartais, norint žmogui padėti, reikia būti labai griežtam ir žiauriam. Labai.

Ko gero, reikėtų dėkoti likimui, kad viskas taip susiklostė. Už labai daug ką esu dėkinga abiem savo vyrams. Jei ne jie, nebūčiau tuo, kas esu. Būčiau kitokia.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Janina

Janina portretas
Nuostabi moteris. Pasiseke poetams. O tokios išmintingos damos reiktų ne tik menininkams, bet ir visai vyrų giminei. Sėkmės, Violeta.

Elena

Elena  portretas
Violeta išskirtinė asmenybė. Šalia jos ir moterims gera. Ji spinduliuoja šilumą ir pozityvų požiūrį.

ATGAILAUKITE

ATGAILAUKITE portretas
Izaijo 45: 21 Skubėkite, ateikite ir tarkitės! Kas apie tai pranešė pirmiau ir paskelbė iš anksto? Ar ne Aš, Viešpats? Šalia manęs nėra kito. Aš – teisus Dievas ir gelbėtojas. 22 Pažiūrėkite į mane ir būkite išgelbėti, visi žemės kraštai, – Aš esu Dievas ir nėra kito. 23 Aš savimi prisiekiau, mano žodis yra tiesa ir tas žodis pasiliks. Prieš mane suklups kiekvienas kelis ir kiekvienas liežuvis man prisieks. 24 Bus sakoma: ‘Viešpatyje aš turiu teisumą ir jėgą’. Visi, kurie Jam priešinasi, ateis pas Jį susigėdę. 25 Visi Izraelio palikuonys bus išteisinti Viešpatyje ir džiūgaus“.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių