Teiginys, kad Klaipėdoje pastačius suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą atpigs dujos, – mitas. Taip pat su realybe prasilenkia kalbos, kad šiuolaikiniame pasaulyje galima absoliuti energetinė nepriklausomybė. Tuo įsitikinęs JAV atstovybės ES Energetikos, aplinkosaugos ir mokslo skyriaus vadovas bei energetinio saugumo ekspertas Dale'as Eppleris.

Didžiulę patirtį turintis, Irake, Turkijoje, Argentinoje ir Rusijoje dirbęs profesionalas interviu portalui teigė, kad esminis tikslas – ne energetinė nepriklausomybė, bet šaltinių ir krypčių įvairovė. O SGD terminalas yra viena priemonių tai pasiekti ir kartu padaryti Rusijos dujų milžiną "Gazprom", arba kitaip – naująją Raudonąją armiją, sukalbamesnį. Yra ir kitų priemonių siekiant įgyvendinti energijos vartojimo efektyvumo strategiją, tačiau Lietuvos problema – trypčiojimas vietoje.

– Lietuvos energetikos sektorius priklausomas nuo "Gazprom". Kokių kitų alternatyvų turi Lietuva?

– Energetinio saugumo požiūriu geriausia galimybė yra energijos vartojimo efektyvumo strategija, kuri leistų turėti pakankamas dujų ir energijos atsargas, užtikrintų saugumo jausmą, kad bet kada, vos tik prireikus, bus galima jų įsigyti.

Energetika turi būti tvari ir ekologiška, kitaip tariant, kaip įmanoma žalesnė ir švaresnė, o energija gaunama iš komerciškai perspektyvių šaltinių. Ypač Europoje tokiomis savybėmis pasižyminti energija padeda būti konkurencingiems ir skatina ekonomikos augimą.

Žinoma, nėra energijos šaltinio, kuris pasižymėtų visais išvardytais pranašumais, todėl, kaip ir sakiau, nuolat ieškome kompromiso. Taigi, energijos vartojimo efektyvumas yra geriausias rezultatas, siekiant įgyvendinti tobulą strategiją.

Kaip suprantu, Baltijos valstybės dvigubai labiau susijusios su Rusijos energetikos rinka nei kitos ES šalys. Vadinasi, jūs turite didelę spragą, kurią galėtų užpildyti energijos vartojimo efektyvumo didinimas. Manau, kad ši alternatyva yra svarbiausia, be to, ją įgyvendinti – lengviausia.

Be atsinaujinančios energijos šaltinių, galite panaudoti ir vidaus išteklius, pavyzdžiui, biomasę, skalūnų dujas, skalūnų alyvą, pasitelkti ir kitas galimybes. Jei pastatysite atominę elektrinę, pasigaminsite nuosavos energijos. Taigi, nuo išorinių importinių šaltinių jūs pereitumėte prie savų.

– Kaip ir minėjote, Lietuva siekia sumažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Tačiau kurie veiksmai, jūsų nuomone, yra netinkami?

– Kaip ir sakiau, pasirinkimus, taigi ir veiksmus, lemia kompromisas. Lietuva turi nuspręsti, kokia yra jos nacionalinė strategija. Jeigu siekiate sumažinti priklausomybę nuo vienintelio energijos tiekėjo, įvairinkite šaltinius ir ieškokite alternatyvų. Kaip suprantu, Lietuva kartu su Baltijos valstybėmis ir Lenkija nusprendė statyti atominę elektrinę. Tačiau dabar atrodo, kad žmonės atsitraukia nuo šios minties. Reikia atsakyti į klausimą, ar atominė elektrinė tebėra jūsų strateginis tikslas, nes kol nesate tikri dėl šio plano, tol kitos galimybės negalioja.

Lietuva pasiryžo visiškai atsiskirti nuo dujų tiekimo iš Rusijos. Akivaizdu, kad toks siekis Rusijos nepralinksmino, bet tai anaiptol nestebina. Taigi, kyla klausimas, ar pavyks sumažinti dujų kainą. Juk visur kyla kompromisas: iš dalies ir toliau galite likti priklausomi, bet dujų kaina sumažėtų, arba dujos ir toliau gali kainuoti brangiau, bet tai būtų reikšminga jūsų energetinei priklausomybei. Pasirinkimas priklauso nuo politinių sprendimų.

Kadangi ir mes Briuselyje sprendžiame tas pačias problemas, negaliu sau leisti kritikuoti kitų veiksmų. Patys turite nuspręsti ir savo sprendimus įgyvendinti.

Atrodo, trypčiojimas vietoje yra dalis problemos, su kuria dabar susidūrė Baltijos regionas. Kai rinkos tokios mažos, sunku įsivaizduoti, kaip galima išgyventi tik iš vidinių išteklių. Todėl greičiausiai reikia vystyti nacionalinę politiką tam, kad ji priartėtų prie regiono, ir pasitelkti bendras regionines priemones.

– Ar galima sakyti, kad Rusija ekonomines ir energetines priemones naudoja kaip politinį ginklą, kad įgyvendintų savo tikslus?

– Žinoma. Kiek atsimenu, Rumunijos prezidentas Traianas Băsescu buvo pirmasis, kuris "Gazprom" pavadino naująja Raudonąja armija. Nors praėjo geras dešimtmetis ir vaizdas pasaulinėje energetikos rinkoje gerokai pasikeitė, "Gazprom" veiklos modelis išliko toks pats, tačiau šiandien jis nebe toks svarbus, koks buvo anksčiau.

Augančioje Azijos rinkoje "Gazprom" neturi jokio pranašumo, nebent perteklių. Kartu "Gazprom" įgyvendina naujas struktūrines investicijas Europos rinkoje, tačiau ją visi nuo Briuselio iki pat Vilniaus vadina besitraukiančia dujų rinka.

Taigi koks šiandien "Gazprom" verslo modelis? Ir toliau siekti išsireikalauti aukštą dujų kainą iš besitraukiančios rinkos. Tai nėra sėkminga strategija. Neatrodo, kad bendrovė turėtų efektyvų verslo modelį. Taigi, Rusijos dujas galima laikyti politiniu ginklu, bet ši priemonė silpnėja. Šiandien "Gazprom" Europos reikia kur kas labiau, nei Europai reikia "Gazprom".