Slidi riba

"Kodėl kaimynai nepaskambino policijai? Juk girdėjo", – atsakymo laukė mano dešimtmetė dukra. Labai jautri ir skaudi tema ir natūralu, kad kiekvienas žmogus turi kažkokį santykį su ja. Vaikas taip pat. Paklausiau dukters, kaip mano, ar galima mušti diržu vaikus. "Diržu gal ne. Labai skaudėtų. Gal galima nestipriai ranka, – svarstė, bet apsistojo, kad gal pakaktų pasišnekėti. – Tik kantriai, kaip mūsų mokytoja." Nusiminiau, kad paminėjo ne mane.

Visuomenės požiūris į beržinę košę verčia dar labiau susimąstyti. Apklausos rodo, kad didžioji dalis vis dar pritaria vaiko auklėjimui diržu. Tačiau kur ta riba – kiek galima, o kiek jau ne.

"Vienas smūgis – ne nusikaltimas, du – taip pat dar nenusikaltimas. O septyni? Po dešimties jau, žiūrėk, vaikas ir nekvėpuoja", – mintimis dalijosi VDU lektorė, šeimų ir porų konsultantė, Kauno mero visuomeninė patarėja socialiniais klausimais, socialinė darbuotoja dr. Laura Varžinskienė.

Dalinuosi su ja dukros klausimu. Kėdainių tragedijos kontekste skelbta, kad "nuolat girdėję mušamos moters riksmus kaimynai nė karto į butą nekvietė pareigūnų. Taip pat ir giminaičiai – nors ir matė skriaudžiamą vaiko motiną, nė karto apie tai nepranešė policijai". Kas atsitinka, kad žmonės abejingai reaguoja į galimą smurtą šeimoje?

"Čia yra kita šios problemos pusė. Tie, kurie neskambina ir nepraneša, yra to paties smurto rato dalyviai. Dažnai jie patys sako, kad reikia kartais vaikus mušti. Mūsų tolerancija fiziniam smurtui, aš jau nekalbu apie emocinį smurtą, nes čia dar neįžengtos džiunglės, yra labai didelė, nes labai daug žmonių tame dalyvauja – arba jie patys yra gavę, arba ir patys davę.

Jie girdi, žino ir galvoja, kad tai šeimos reikalas. Labai neseniai ir smurtas artimoje aplinkoje taip pat buvo šeimos reikalas. Buvo susiformavusi nuostata, kad į šeimos reikalus negalima kištis. O skundiko etiketė dar nuo anų sovietmečio laikų laikoma negarbinga, žmonės nenori juo būti", – pastebėjo L.Varžinskienė.

(Nuotraukoje – L.Varžinskienė)

Padarėme ne viską

Lietuva susivienijo prieš patėvį, gal ir mamą, mirtinai sumušusius ketverių metų vaiką. Susivienijo, apverkė, degino žvakes. Tokia visuomenės reakcija lyg ir teikia vilčių. "Ką reiškia tokia žmonių reakcija? Tai pirmiausia man, kaip specialistei, džiugu, jei tik esant tokiai situacijai gali sakyti džiugu, kad pagaliau reaguoja ir kad ta reakcija yra", – sakė specialistė.

Ji atkreipė dėmesį, kad atsiranda radikalių ir bauginančių siūlymų. "Sugrąžinti mirties bausmę, kastruoti – tokios keršto reikalaujančios reakcijos. Bet tai yra tas pats smurtas, smurto reikalavimas. Tokiais atvejais jokiais būdais negali teisinti nei tėvų, nei patėvių, nei vieno suaugusiojo, tačiau greičiausiai tokių atvejų bus ir bus, kol mes nesuprasime, kas priveda žmones prie tokių veiksmų, situacijų. Iš kur atsiranda smurtaujantys tėvai, iš kur atsiranda nenorėjimas, nemokėjimas suprasti, ko reikia vaikui, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip", – girti visuomenės reakcijos neskubėjo L.Varžinskienė.

Sugrąžinti mirties bausmę, kastruoti – tokios keršto reikalaujančios reakcijos. Bet tai yra tas pats smurtas, smurto reikalavimas.

Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas, komentuodamas Kėdainių įvykius, pasakė: "Jeigu vaikas negyvas, aišku, kad visi padarėme ne viską." Visi. Nežinau, ką tiksliai komisaras turėjo omenyje, tačiau labai gerai pamenu, kai maždaug prieš 20 metų Kauno klinikų Vaikų ligoninės vadovas Rimantas Kėvalas, dar nebūdamas vadovu, ėmėsi iniciatyvos garsiai kalbėti apie tėvų mušamus vaikus.

Prisimenu pokalbį prie vaiko sulaužytomis kojomis. Atrodė, kad gydytojas sprogs neapsikęsdamas tokio suaugusiųjų elgesio. Čia pat Vaiko teisių tarnybos atstovai aiškino, kad ši šeima jiems žinoma, tačiau pastaruoju metu jokių signalų nesulaukė. Šiandien girdime panašius atsakymus.

Geresni, bet trūksta

Vaikų ligoninių gydytojai skaičiuoja, kad per dieną sulaukia vidutiniškai dviejų, kaip įtariama, sumuštų vaikų. Institucijų atsakymai per 20 metų nepasikeitė – įtarimai arba nepasitvirtina, arba signalų nesulaukta. Ima neviltis. Ką turėtume pažadinti savyje, kad nesijaustume kalti dėl skriaudžiamų vaikų? O gal tai paprasčiausiai neįmanoma?

"Sakyčiau, įmanoma, bet nėra recepto. Pasižiūrėkime kitaip. Šiandien labai daug darome to, ko anksčiau nedarėme. Žmonės jau praneša apie eismo nusižengimus, reaguoja labai aktyviai, jei kažkas stato automobilį ant žolės, tikrai žinau, kad dabar jau yra garbė pasisakyti dalyvavus "Darom" akcijoje, vis daugiau žmonių rūšiuoja atliekas. Viso šito anksčiau nebuvo. Tai rodo, kad mūsų visuomenė sąmoningėja", – beapimančią neviltį sklaidė L.Varžinskienė.

Socialinė darbuotoja drąsino, kad skaudžių atvejų, kaip Kėdainių tragedijos, viešinimas ir iškėlimas, nepaisant tokio skaudaus fakto, ir yra kelias į jautrumą. "Atsiras daugiau žmonių, kurie pasakys, kad nebegali tylėti ir praneš", – neabejojo specialistė.

"Tikrai atsiras žmonių, kurie sakys, kad nebenori užvožti savo vaikui. Kai mes užauginsime kartą, kuri žinos, kad galima vaikus užauginti be diržo, jie kitaip reaguos. Būtų gerai, kad būtų tas mygtukas, kurį paspaudus visa visuomenė pasikeičia. Deja, mes turime smurto kontekstą. Mūsų tėvai užaugo sovietmečiu. Buvo labai agresinė ir smurtinė visuomenė, institucijos smurtavo prieš žmones, ir tai buvo norma. Tam, kad šie įsigalėję procesai išnyktų, reikia laiko. Ir mes jau imamės veiksmų, mes esame geresni nei buvome. Aš labai tuo tikiu", – viltingai lingavau galvą ir mintyse pasižadėjau pradėti nuo savęs.

Išravėti piktžoles

Neteisindama, tačiau primindama, kokias piktžoles turime ravėti, L.Varžinskienė citavo mūsų tautosaką. "Už vieną luptą dešimt neluptų duoda", "Mylėk kaip dūšią – krėsk kaip grūšią". "Muša – reiškia myli". Regis nekalti posakiai, tačiau jie labai didelę galią turi. Su jais augo mūsų tėvai, mes.

Skaudūs atvejai garsiai aptariami. Jų yra labai daug. Nepaisant skaudžios statistikos, L.Varžinskienė žino, kad jau yra daug tėvų, kurie kitaip nori auginti savo vaikus ir ieško pagalbos.