Tėvų pagalbos šauksmas

"Auginu keturiolikos metų sūnų. Pastaruoju metu pastebiu, kad pasikeitė jo laisvalaikis: nebesusitinka su draugais, neina į kiemą, vis mažiau padeda namie, atsisako pramogauti su šeima. Kasdien gula ir keliasi su telefonu, pagrindinė veikla savaitgaliais – kompiuteriniai žaidimai. Žaidžia po 5–6 valandas, tapo piktas ir užsidaręs. Abu su vyru nebežinome, kaip rasti bendrą kalbą su sūnumi, kaip jį motyvuoti kitai, daug naudingesnei veiklai. Patarkite, ką daryti", – prašo mama Rita.

Ką būtų galima patarti šiai susirūpinusiai mamai? Jos sūnus – jau paauglys, o paauglystės amžiaus tarpsnis yra dažnai siejamas su mėginimu atsiriboti nuo tėvų, maištavimu, prieštaravimais ir konfliktais su suaugusiaisiais, gausybe kraštutinių emocijų ir pusiausvyros praradimu.

Paauglystė gali būti ir labai įdomus bei kupinas naujų patirčių metas. Panašius į Ritos ir kitus rūpestį dėl paauglių elgesio keliančius klausimus tėvai neretai išsako psichologo kabinete. Jie nerimauja dėl atsiradusio jaunuolių irzlumo, nenoro bendrauti su tėvais ir uždarumo. Tėvai nuogąstauja, kad gali visai prarasti ryšį su vaikais, ypač tuomet, kai jie didžiąją laisvalaikio dalį praleidžia virtualiame pasaulyje. Tėvų nuomone, paaugliai tik švaisto laiką ir be reikalo eikvoja energiją, kurią galėtų skirti mokymuisi, draugams, šeimai ir pan. Kuo patraukia paauglius virtualus pasaulis, kas vyksta su jais, kai pasineria į jį?

Žiūrėti televizorių ar naudotis kompiuteriu daug paprasčiau, negu skaityti knygas arba spręsti galvosūkius. Gyvenimas anoje ekrano pusėje visuomet ryškesnis, turtingesnis, įdomesnis. Paaugliai turi galimybę pasijusti beveik turintys magiškų galių, įvairių stiprybių, gali įgyvendinti norus, kurių tikrovėje nėra galimybių.

Magiška galia

Virtualus pasaulis jaunuolius traukia savo paprastumu ir prieinamumu: televizorių, kompiuterį, telefoną reikia tik įjungti ir galima jais naudotis be pastangų.

Žiūrėti televizorių ar naudotis kompiuteriu daug paprasčiau, negu skaityti knygas arba spręsti galvosūkius. Gyvenimas anoje ekrano pusėje visuomet ryškesnis, turtingesnis, įdomesnis. Paaugliai turi galimybę pasijusti beveik turintys magiškų galių, įvairių stiprybių, gali įgyvendinti norus, kurių tikrovėje nėra galimybių.

Virtualų ir norimą pasaulį galima susikurti keliais greitais mygtuko paspaudimais ir jį sukūręs jaunuolis tampa šio pasaulio šeimininku. Jis tvarko virtualią erdvę, stato ir griauna, užkariauja, tampa didvyriu, pakliūva į keblias situacijas ir jas išsprendžia. Paauglio susikurtoje virtualioje erdvėje niekas šalia nestovi ir nekartoja: "Tu privalai... privalai..." Ką privalo ar neprivalo, jis pasirenka pats, ir ši galimybė yra viliojanti. Tikrovėje dažniausiai tik suaugusieji gali rinktis ir veikti laisvai ir nuo jų priklauso, kiek ir ką gali bei privalo daryti vaikai.

Laisvė veikti

Virtualiame pasaulyje erdvę galima tyrinėti patiems ir, esant poreikiui, vis grįžti atgal, kol ji tampa sava ir yra pereinama į naują lygį.

Dažnai manoma, kad suaugusieji gerai žino, kaip ir kokiu būdu atlikti vieną ar kitą veiklą, ką daryti, kad pasiektų gerų rezultatų, kiek galima rizikuoti. Paaugliui visa tai nėra aišku. Jis tyrinėja aplinką, kitų ir savo elgesį, rizikuoja ir stebi, kiek jo paties elgesys ar veikla yra pavojinga.

Suaugusieji su savo vaikais dažniausiai bendrauja jau išbandytais, gerai žinomais ir jiems patogiais būdais, kurie neretai nepatinka jaunuoliams. O štai kompiuteris paaugliui nepasakys: "Ten negalima, taip nedaryk."

Virtualiame pasaulyje galima realizuoti savo norus ir svajones. Jame paauglys gali daryti tokius dalykus, kuriuos paprastai realiame gyvenime daro tik suaugusieji, vaikui sakydami: "Tu dar per mažas", "Tau dar reikia augti ir augti". Žaidimuose neretai atsiskleidžia jaunuolio troškimai ir svajonės. Tėvams reikia tik pastebėti ar pasidomėti, kokius žaidimus renkasi  paauglys.

Padeda išreikšti jausmus

Paaugliams virtuali realybė dažnai būna ir erdvė, kurioje galima atsipalaiduoti, išsivaduoti nuo įtampos, pabėgti nuo sunkių jausmų. Jie, kaip ir suaugusieji, išgyvena įtampą ir stresą. Skirtumas tik tas, kad paauglystėje stresas išgyvenamas intensyviau, o jaunuolis dar neturi patirties, kaip tinkamu būdu įveikti kilusią įtampą ar stresą. Jis intuityviai ieško savų būdų.

Virtualūs žaidimai padeda paaugliui išreikšti jausmus, nerizikuojant susidurti su naujais nemalonumais tikrovėje.

Paradoksalu, tačiau žaidžiant kompiuterinius žaidimus paauglys yra nuolat motyvuojamas bandyti dar kartą, jeigu jam nepavyko, o sėkmės atveju yra giriamas ir skatinamas įvairiais virtualiais apdovanojimais (paskatinimas, suteikiant papildomas "gyvybes", pagyrimai: "šaunu", "tu tikras herojus" ir pan.).

Pagyrimai ir skatinimai motyvuoja paauglį tęsti žaidimus. Suaugusiesiems – tėvams, mokytojams – verta susimąstyti, kiek jie giria ir skatina vaikus realiame pasaulyje. Ar giriama ir skatinama tiek pat, kiek žaidžiant kompiuterinius žaidimus? O gal gerokai rečiau?

Reguliuoja nervų sistema

Kodėl paauglys žaidžia ir nenori sustoti?

Kiekvieno žmogaus organizmą reguliuoja vegetatyvinė nervų sistema, sudaryta iš dviejų dalių: simpatinės ir parasimpatinės. Simpatinė atsakinga už organizmo sužadinimą ir paskatinimą veiklai, jėgų sutelkimą. Parasimpatinė, atvirkščiai, yra atsakinga už atsipalaidavimą. Šios sistemos veikia paeiliui ir abi vienu metu to daryti negali. Šią informaciją tėvams svarbu prisiminti, kai paauglys naudojasi informacinėmis technologijomis ir negali nuo jų atsitraukti.