Atskleistas žudynių Kelno mokykloje planas verčia susimąstyti ne tik Vokietiją

Iki dantų ginkluoti mokiniai įsiveržia į savo mokyklą ir šaltakraujiškai, tarsi žaisdami kompiuterinį žaidimą, šaudo mokinius, mokytojus ir visus kitus, pasitaikiusius jų kelyje. Mokyklos koridoriuose, klasėse teka kraujo upeliai, aidi klyksmai ir dejonės. Galiausiai atvykus policijos specialiajam būriui žudikai paskutinę kulką pasilieka sau.

Deja, tai scena ne iš siaubo filmo. Tokį scenarijų – masines savo bendramokslių ir mokytojų žudynes – buvo suplanavę ir du Kelno (Vokietija) Georgo Büchnerio gimnazijos mokiniai – septyniolikmetis Rolfas B. ir aštuoniolikmetis Robinas B.

Kruviną planą jie ketino įgyvendinti antradienį. Lapkričio 20-oji pasirinkta ne atsitiktinai – lygiai prieš metus ginkluotas moksleivis įsiveržė į kito Vokietijos miesto Emsdeteno mokyklą ir sužeidė 37 žmones, o vėliau pats nusišovė.

Vis dėlto dviem jaunuoliams iš Kelno nepavyko įgyvendinti savo kėslų. Mat jų bendramoksliai įtarė apie rezgamą žiaurų planą ir apie tai pranešė savo mokytojams bei mokyklos vadovei. Pastarieji kreipėsi į policiją.

Mokiniams įtarimą sukėlė Rolfo internete paskelbtos JAV Kolorado valstijos Kolumbino mokyklos skerdynių, įvykdytų 1999 m. balandžio 20-ąją, nuotraukos. Tuomet du mokiniai nužudė 12 bendramokslių, vieną mokytoją ir 24 žmones sužeidė.

Apmovė pareigūnus ir mokytojus?

Iš pradžių abu Kelno gimnazistai buvo iškvieti pokalbio su mokyklos vadovybe. Netrukus mokykloje pasirodė ir policija. Tačiau septyniolikmetis Rolfas sugebėjo visus įtikinti, kad jokio kruvino išpuolio prieš savo mokyklą juodu neplanuoja.

Jis esą tik norėjo atkreipti dėmesį į problemą – vis dažniau pasikartojančius pamišusių jaunų žudikų išpuolius mokyklose JAV, Vokietijoje ir neseniai Suomijoje. Pedagogai ir policininkai patikėjo jaunuoliu ir išleido į namus. Tačiau grįždamas iš apklausos jis puolė po važiuojančiu tramvajumi ir vežamas į ligoninę mirė.

Ši savižudybė ir tolesnis tyrimas patvirtino, kad įtarimai buvo pagrįsti. Per kratą Rolfo namuose rasti du pistoletai ir du arbaletai su 16 strėlių. Taip pat septyniolikos mokinių ir mokytojų vardų sąrašas su mirties nuosprendžiais.

Tik tuomet aštuoniolikmetis Robinas prisipažino, kad planavo skerdynes. Tiesa, jis tvirtina, kad užmačių lapkričio 20 d. užpulti ir žudyti savo mokyklos mokytojus ir bendramokslius jie atsisakė dar prieš keturias savaites.

Robinas, jam pačiam sutikus, buvo trumpai paguldytas į psichiatrijos ligoninę. Medikai teigia, kad juo netikėti nėra jokio pagrindo.

Mokykloje – šokas

Vis dėlto pirmieji pranešimai apie galimą išpuolį sukaustė visą Kelną. Pirmadienį taikiniu laikytoje mokykloje pamokos nevyko – mokiniams leista atsigauti nuo patirto šoko.

Į mokyklą aptarti incidento atvyko net Vokietijos Šiaurės Reino-Vestfalijos federacinės žemės Mokyklų reikalų ministrė Barbara Sommer. Pirmoji priemonė, kurią nutarta įgyvendinti jau kitą dieną – pakviesti į mokyklą specialistus, galinčius padėti mokiniams ir mokytojams įveikti patirtą šoką.

Mokytojai ir mokiniai Rolfą apibūdino kaip uždaro būdo jaunuolį. Pedagogus ypač sujaudino tai, kad jis pats esą teigė, jog mokykloje jautėsi paniekintas, iš jo neva buvo tyčiojamasi.

„Ar padarėme mes ką nors ne taip? Ką nors blogai? Ko nepadarėme, laiku nepastebėjome, kad šis mūsų mokinys jautėsi atstumtas, kūrė keršto planus?“ – savo kolegų klausė Georgo Büchnerio mokyklos vadovė.

Antradienį Vokietijos žiniasklaida jau skelbė, kad dar kelias kitas šalies gimnazijas lapkričio 20 d. rytą buvo pasiekę gandai dėl galimų masinių žudynių. Šiose mokymo įstaigose mokiniai buvo išleisti namo.

„Amokų“ kultūros šaknys

Įvykis Kelno mokykloje sukrėtė ne tik šį miestą, bet ir visą Vokietijos visuomenę. Darbovietėse, namuose visą šią savaitę netilo diskusijos. Nuolat skambėjo žodis „amokai“. Būtent taip Vokietijoje priimta vadinti vienišus žudikus, kurių taikinys – juos supančios visuomenės nariai.

„Amokas“ – tai malajų kalbos žodis, reiškiantis „pasiutęs, įniršęs, įtūžęs, pašėlęs“.

Pasaulio sveikatos organizacija žmogaus psichikos būseną „amokas“ apibūdina taip: savavališkas, atrodytų niekieno neišprovokuotas kitų žmonių žudymo arba jų gyvybei rimtą pavojų keliančių veiksmų epizodas. Po to seka atminties praradimas arba visiškas išsekimas, didelis fizinis nuovargis. Tada dažniausiai agresija nukreipiama į save patį – susižeidžiama arba susiluošinama, netgi nusižudoma.

Psichologai tvirtina, kad „amokams“ būdingas liguistas noras iš kitų išsiskirti, išsireikalauti sau išskirtinio dėmesio. Tokie asmenys negali susitaikyti, kad kas nors dažniau pagiriamas, labiau vertinamas, turi didesnį autoritetą tarp bendraamžių ir suaugusiųjų nei jis. Noras būti visų dėmesio centre, žavėjimosi objektu tampa tiesiog nepasotinamas, pradedama nekęsti visų, kurie jo esą neįvertina.

Be to, nustatyta, kad „amokams“ būdingas baikštumas, nedrąsa, liguistas savęs gailėjimas ir sunkiai valdomas polinkis žudyti.

Kalta švietimo sistema?

„Amokų“ fenomenas Vokietijos mokyklose nėra naujiena. 2002-aisiais Robertas Steinhäuseris surengė kraupiausias žudynes Vokietijos istorijoje. Mokykloje, iš kurios prieš kelis mėnesius jis buvo išmestas, jaunuolis nušovė 16 žmonių ir vėliau pats nusižudė.

Nuo to laiko Vokietijoje mokytojai ir socialiniai darbuotojai nuolat kalba su mokiniais apie tokius išpuolius. Kartas nuo karto rodomi filmai apie žudynes mokyklose ne tik jų šalyje, aptariamos šio fenomeno priežastys.

„Kalti dažniausiai būna klasės, mokyklos draugai, jei kokį nors vaiką ignoruoja, net iš jo tyčiojasi. Ypač sunku būtų, jei ateitum į naują mokyklą ir niekas nenorėtų su tavimi draugauti, bendrauti“, – dienraščiui sakė Kylyje gyvenantis keturiolikmetis Marselis.

Septyniolikmetė Aneta pritarė šiai nuomonei.

„Ne kiekvienas turi tiek dvasinio tvirtumo, kad atsikirstų patyčioms arba nekreiptų į tai dėmesio“, – tvirtino ji.

Dienraščio kalbinti vyresniųjų klasių mokiniai kaltės šešėlį metė ir mokytojams. Pasak jų, dažnas mokytojų neatidumas, šaltumas, visiškas nesidomėjimas mokinių reikalais, išgyvenimais ar perdėtas griežtumas kai kuriuos mokinius labai smukdo ir skaudina.

„Dėl to dalis jaunuolių užsiskleidžia, atsiriboja ir nenori su niekuo bendrauti, niekuo nepasitiki, o kiti net pradeda visų nekęsti, kurti keršto planus“, – savo nuomonę dėstė kitas Kylio moksleivis.

Pedagogai ir moksleivių tėvai teigia, kad mokyklose paprasčiausiai trūksta psichologų ir socialinių darbuotojų. Šiuo metu dirbantys šios srities ekspertai didžiąją dalį savo jėgų skiria ne mokinių ir mokytojų problemoms spręsti, o biurokratinėms formoms pildyti.

Kita vertus, psichologai tikina, kad nėra taip lengva ir paprasta suprasti ar pamatyti potencialų „amoką“. Tie, kurie save jau atskleidė, tokių įtarimų nekėlė – jie buvo geri gerų mokyklų mokiniai, su, atrodytų, puikiomis gyvenimo perspektyvomis.