Apie santykius su Rusija, šiandienos pavojus ir ateities iššūkius dienraštis kalbėjosi su JAV gynybos sekretoriaus padėjėjo pavaduotoju Europos ir NATO politikos klausimais Jamesu J.Townsendu.

– Tuo metu, kai ekonominiai sunkumai verčia Jungtines Valstijas ir kitas Vakarų šalis mažinti gynybos biudžetus, Rusija skelbia ketinanti artimiausiais metais smarkiai jį padidinti. Ar tokia tendencija turėtų kelti nerimą?

Rusija gali didinti išlaidas gynybai, ji daro tai, ką nori. Bet kad ir ką ji darytų, Lietuva, Jungtinės Valstijos bei visos kitos Aljanso partnerės turi dirbti kartu ir ruoštis tam, ką gali mums pateikti ateitis.

Prisimenu Lisabonos viršūnių susitikimą, kur sąjungininkai svarstė NATO ateities planus. Tuomet nė nenutuokėme, kad vos po keleto mėnesių turėsime karinę operaciją Libijoje. Tai buvo netikėtumas, bet buvome jam pasirengę.

Lietuva, kaip NATO narė, vaidina svarbų vaidmenį šiame procese. Lietuvos pajėgos, Lietuvos sprendimų priėmėjai ir Lietuvos žmonės atlieka svarbų vaidmenį, nes Aljansą sudaro 28 sąjungininkai, ir kiekvienas įneša savo indelį.

Taigi kalbant apie Rusiją, jos gynybos biudžetą ir galimus įvykius NATO interesų srityse, Lietuvai, Jungtinėms Valstijoms bei kitoms NATO partnerėms svarbu sutelkti išteklius ir dėmesį į saugumą bei gynybą, kad būtume pasirengę bet kam, ką gali ruošti mums ateitis.

– Nuo to laiko, kai Jungtinės Valstijos ir Rusija paskelbė apie santykių perkrovimą, praėjo jau daugiau nei treji metai. Kaip apibūdintumėte dvišalius santykius šiandien? Ar pavyko žengti į priekį?

– Pažanga tikrai yra, nors ji ne visada sulaukia didelių antraščių. Kartu su Rusija atlikome labai didelį darbą kovoje su prekyba narkotikais, mums labai padėjo Rusijos suteiktas Šiaurinis aprūpinimo kelias, kuriuo siunčiame išteklius NATO misijai Afganistane. Kartu dirbame ir kitose srityse.

Aišku, norėtume padaryti daugiau. Kaip žinote, kalbamės apie priešraketinės gynybos sistemos plėtrą, per NATO Čikagos viršūnių susitikimą pavyko šio to pasiekti. Su Rusija nuolat kalbamės apie tai, kokį vaidmenį jie patys sau mato, bei ieškome kelių Rusijai ir NATO dirbti kartu.

Iš abiejų pusių yra tam tikro nusivylimo ieškant abipusio naudingo bendradarbiavimo, bet svarbu, kad tęsiame dialogą, ieškome kelių bendradarbiauti ir jų randame, kaip rodo mano jau minėti prekybos narkotikais ir Afganistano pavyzdžiai. Tai labai svarbu.

Tiek Rusijoje, tiek Jungtinėse Valstijose vyksta rinkimai, o tai taip pat lemia santykių plėtojimo tempą. NATO dabar laukia naujo Rusijos nuolatinio atstovo, kuris dirbs NATO ir Rusijos taryboje. Mes turime labai gerą ambasadorių Maskvoje, jis labai kūrybingas ir taip pat ieško kelių dirbti kartu.

Pamatysime, kas bus ateityje, bet santykių perkrovimas pradėtas, diskusijos ir bendradarbiavimas plečiasi, vienur greičiau, kitur lėčiau.

– Kokias išvadas NATO padarė po misijos Libijoje? Pastarosiomis savaitėmis padėtis šioje šalyje labai suprastėjo. Galbūt Aljansas padarė klaidų arba padarė nepakankamai?

– Taip nemanau. NATO vykdo sąjungininkų valią, ir nemanau, kad jie norėjo, jog NATO atliktų kokį nors vaidmenį po to, kai išėjo Muammaras al Gaddafi, Libijos žmonės sukūrė naują vyriausybę ir ėmė vesti savo šalį į priekį. Manau, Aljansas pasirengęs padėti tiek Libijai, tiek kitoms šalims, kurioms reikia patarimų vykdant saugumo reformas. Bet tokios pagalbos niekas neprašė, todėl NATO ten nedalyvauja.

Padėtis Libijoje, JAV ambasadoriaus Christopherio Stevenso ir kitų diplomatų tragiška netektis Bengazyje, įvykiai Egipte bei kitose regiono šalyse mums rodo nestabilumą, verčia mus suprasti, kad turime būti pasirengę tokiems netikėtumams. Turime galvoti, kaip galime prisidėti prie stabilumo.

Aš žiūriu į NATO kaip į stabilizuojančią jėgą, kaip išteklius, kurie gali padėti patarimų norinčioms šalims padėti tobulinti saugumo sektorių.

Ir Lietuva yra to dalis. Nuolat kalbu apie svarbų vaidmenį, kurį Lietuva vaidina Aljanse, ir kartu su naryste NATO ateinančią atsakomybę skirti pinigų ištekliams, pajėgumams, kurie turi būti parengti, kai Aljansui jų prireiks. Lietuva visuomet buvo pasirengusi, atlikdama didžiulį darbą Afganistane, atlikdama svarbų vaidmenį NATO būstinėje ir kitose Aljanso veiklose. Taip kuriama stiprybė, telkiami protiniai gabumai ir pajėgumai. Tam reikia nuolatinio finansavimo ir politinės valios, supratimo, kad Lietuva turi savo vaidmenį NATO. Lygiai tas pats galioja Jungtinėms Valstijoms ir kitiems sąjungininkams. Turime suprasti, kad NATO – tai mes.

– Šiuo metu didelį susirūpinimą tarptautinei bendruomenei kelia konfliktas Sirijoje. Ar NATO turėtų imtis kokio nors vaidmens šiame konflikte ir koks jis turėtų būti?

– Sirija kelia susirūpinimą daugeliui Aljanso narių, ypač Turkijai, kuri turi bendrą sieną su šia šalimi. Jungtinės Valstijos dirba su Turkija ir kitomis šalimis, bandydamos sustabdyti tragediją, kuri rutuliojasi Sirijoje. Tai, ką daro Basharas al Assadas (Sirijos prezidentas – red. past.), yra siaubingo masto. Visi NATO sąjungininkai ir kitos šalys, dirbdamos su Jungtinėmis Tautomis, regiono valstybėmis, Rusija ir Kinija, kurios irgi turi ten interesų, bando ieškoti kelių, kaip tai sustabdyti.

Kai B.al Assadas išeis, manau, mes visi to tikimės, Sirijos žmonės patys turės spręsti, ar jiems reikia NATO pagalbos. Galbūt pagalbos paprašys Jungtinės Tautos. Galbūt naujai Sirijos vyriausybei prireiks patarimų vykdant kariuomenės ir saugumo sektoriaus reformą. NATO gali patarti tokiais klausimais ir yra tai jau dariusi praeityje, Balkanuose ir kituose regionuose.

Valstybės, kurios išgyvena konfliktą, vidines kovas, kreipiasi į Jungtines Tautas arba NATO ir prašo pagalbos bei patarimų. Tai yra vaidmuo, kurį Aljansas galėtų atlikti. Bet turi būti daroma ne NATO sprendimu, o pačios valstybės prašymu.