ES net ir praėjus 60 metų tiesiog nesugeba sukurti savo prekės ženklo. Tokio, kuris įkvėptų kiekvieną skirtingą Bendrijos narę, kurį suprastų kiekvienos valstybės kultūra. Pažiūrėkite į „Nike“, sako Ch. McDonald-Gibson. „Tiesiog padaryk tai“ šūkį sugebėjo prisijaukinti įvairiausios tautos, atliepti kiekvieno patirtį ir kalbėti kiekvienam asmeniškai.

Valstybės pasirinko neįprastą scenarijų

Nors tenka pripažinti, kad nuo Romos sutarties mes vis dar nesijaučiame europiečiais, įrodymų, kad nestovime ant Bendrijos žlugimo slenksčio, yra kur kas daugiau nei ženklų, įprasminančių atvirkštinį procesą.

„Buvo minčių ir idėjų kurti bendrą gynybos sąjungą tų pačių šalių, kurios ir dabar apie tokius planus kalba, bet tada tie planai žlugo. Dabar matome, kad tie planai vėl atgimė ir yra pakankamai stipriai išreiškiami“, – primena L. Gudžinskas.

Taip pat jis įvardija vieną iš tolimesnio gyvavimo pavyzdžių. Teigti, kad ES nepakis ir inertiškai judės toliau, vis dėlto negalima. EK prezidentui Jeanui-Claude`ui Junckeriui pristačius penkių scenarijų ateities planą, atrodo, kad valstybės pasirinko neįprastą, bet ir ne patį niūriausią scenarijų.

„Didžiųjų ES valstybių – Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Italijos – vadovų reakcija į baltąją knygą rodo, kad stiprėja nuotaikos eiti šiek tiek kitu keliu, t. y. skirtingų greičių Europos keliu. Atsisakoma nuostatos judėti vienodu tempu ir linkstama link skirtingo integracijos laipsnio. Apie W. Churchillio idėją, kuri iš esmės reiškia bendrą, vieningą, glaudžią politinę sistemą, šiuo atveju kalbėti negalima“, – pastebi L. Gudžinskas.

Pasirinkti teks ir pačiai Lietuvai

Pasirinkti teks ir pačiai Lietuvai. Ne, ne išstoti ar pasilikti, nes tokioms mažoms valstybėms, kurias narystė kardinaliai pakeitė į gerąją pusę, ES yra kur kas vertingesnė nei didžiosioms žemyno šalims. Pasirinkimas bus šiek tiek kitoks.

„Mes veikiausiai būsime priversti padaryti lemiamą apsisprendimą, ar atiduoti dalį suvereniteto, ar likti kažkokiame kitame valstybių ešelone. Bet dar yra ir didesnė geopolitinio saugumo rizika, turint omenyje, kad esame agresyvėjančios Rusijos kaimynystėje. Šios rizikos galbūt nedaug aktualesnės negu Vidurio Europos valstybėms – Lenkijai, Vengrijai, Čekijai, Slovakijai“, – L. Gudžinskas.

Galbūt Europos himnas „Odė džiaugsmui“ dabartiniame Bendrijos problemų kontekste iš tiesų skamba kaip itin tolima ir jau niekada nebeįgyvendinama utopija, tačiau būtent ši daina vis dar įprasmina tuos idealus, kurių siekiame ir prie kurių jau įpratome. O tikėjimas ES ateitimi vis dar tvirtas.

VDU profesoriaus M. Jurkyno nuomone, šios problemos neturėtų pribaigti ES, kaip savanoriško valstybių bendradarbiavimo projekto, nes tai nėra Sovietų Sąjunga: „Neatsakinga ieškoti panašumų tarp autoritarinės ir savanoriškai sukurtos sąjungos. Tai, kad ES išsiplėtė iki 28 valstybių, rodo, kad politinė ir ekonominė patirtis buvo patraukli daugeliui valstybių. Mano nuomone, dabar tiek ES, tiek visas Vakarų pasaulis – geriausia vieta gyventi.“

Politologas L. Gudžinskas pastebi, jog mažai abejonių, kad ES negalėtų gyvuoti – yra tiek daug pasiekta ir padaryta, kad bus dedamos pastangos išlaikyti ir stiprinti tuos pasiekimus. „Veikiausiai ES forma keisis, bus skirtingi greičiai, kas Lietuvai, žinoma, yra aktualu. Ir tai yra tam tikras iššūkis“, – pastebi L. Gudžinskas.

Tad, kaip tikina ekspertai, ES tikrai nežlugs, o Romos sutarties dabartinis ilgaamžiškumas yra įrodymas, kad vis dėlto taika ir ekonominė gerovė žemyne kur kas svarbesnė nei trumpalaikiai nuopuoliai.