Akmenys kaip ir žmonės gimsta, gyvena, sensta ir miršta

Gemologija tai mokslas tyrinėjantis mineralus arba akmenis, jų atsiradimą ir sudėtį. Gemologija šiandien glaudžiai susijusi su daugybe mokslo sričių – mineralogija, genetika geologija, archeologija ir kt. Būtent išsamus žvilgsnis į mineralogiją padėjo genetikams ištirti žmogaus genomą.

Nėra žmoguje nė vieno organo, kuriame nerastume atskirų mineralų grupių. Be to, šiandien gemologija – tai ir astrofizika, ir kibernetika, ir ontogenija (mokslas apie paveldimumą mineraluose) ir, galų gale astrologija, kurioje tiek daug rašoma apie brangakmenių ir mineralų gydomąsias galias, kad galiausiai priskiriama jiems būtų ir nebūtų savybių. Norėtųsi apginti visus mineralus, nes gamta taip viską sutvarkė, kad nėra nė vieno akmenėlio, kuris pakenktų žmogui. Taigi tvirtinimas, kad “man netinka perlai” arba “man būtina nešioti tik smaragdus” arba “vienas aleksandritas prišaukia vienatvę” ir kitos, liaudiškai tariant – pasakos ir legendos, kuriomis meistriškai naudojasi bobutės, būrėjai, magai ir visokio plauko apsišaukėliai, nieko vertas. Nenorėčiau mesti akmens į profesionalių astrologų bei ekstrasensų daržą, kadangi jie pirmiau už paprastą žmogų jaučia akmens energetiką, gydomąsias galias ir mato mineralo aurą.

Parapsichologijoje tai vadinama psichometrija (informacijos skaitymas iš asmens biolauko). Taigi tik natūralūs akmenys kaip ir žmonės gimsta, auga, gyvena, serga, sensta ir miršta. Tik laikas – ne dešimtys, o šimtai milijonų metų. Mokslininkai, paskyrę gyvenimą mineralų tyrinėjimui, priima akmenis kaip gyvus organizmus. Geologai netgi turi terminą “mineralų atmintis”. O mineralų prisitaikymas prie šiuolaikinių sąlygų yra unikalus ir kur kas spartesnis negu žmonių. Kristalai pavargsta, sensta, be to, jie sugeba ilsėtis, netgi gali skleisti garsus. Tarsi gyvi organizmai jie auga žemės gelmėse, moka atsinaujinti, perduodami informaciją apie tai per atstumą. Sintetiniai akmenys, deja, tokių savybių neturi.

Įvairių šalių mokslininkai, tyrinėdami akmenis, toms pačioms mineralų grupėms taikė skirtingus vertinimo kriterijus, pavadinimus, netgi kainas. Todėl 1978 metais Europoje buvo pasirašta konvencija, kuri patvirtino brangakmenių vertinimo kriterijus bei sąlygas. Vėliau konvencija buvo ne kartą papildyta. Lietuva nuo 2004 kovo 30 dienos taip pat vadovaujasi tarptautine konvencija.

Pirmiausia, į ką atkreipiame dėmesį apžiūrėdami brangakmenį, yra dydis ir spalva, paskui – forma ir tik vėliau pastebime apdirbimą. Metalas tik paryškina bei papildo akmens grožį. Manoma, kad spalvų pasaulį žmogus pradėjo pažinti stebėdamas gamtą, o atspalvius – tyrinėdamas mineralus. Šiandieną visiems gerai žinoma raudonos ir rausvos, mėlynos bei violetinės, juodos ir kt. spalvų įtaka regėjimui, nuotaikų kaitai, sveikatai. Kiekvienos spalvos perteklius arba trūkumas sukelia įvairius negalavimus.

Nustatyta, kad brangakmenių spalvos intensyvumas priklauso nuo metalų kiekio juose. Pavyzdžiui, kuo daugiau chromo, tuo raudonesnis rubinas, kuo daugiau geležies, tuo ryškiau žalias smaragdas ar malachitas. Nuo geležies kiekio taip pat priklauso granato raudonumas. Chromas, manganas, nikelis, geležis, kobaltas, varis ir kt. metalai mineraluose pasiskirsto netolygiai. Dėl šios priežasties natūralūs brangakmeniai pasižymi dažnai labai skirtingais atspalviais. Ypač didelį spalvų spektrą turi beriliai, granatai, aleksandritai, opalai, turmalinai. Tačiau gemologijoje kaina priklauso nuo nustatytos vienos ar kitos mineralo rūšies spalvos standarto. Safyras – tamsiai mėlynas arba žydras, smaragdas – intensyviai žalias, rubinas – ryškiai avietinis ir t.t. Tačiau kaip išimtį galima paminėti berilį. Ypač retai randama skaisčiai raudonų jo egzempliorių, vadinamųjų (bigsbitų), kurie kainuoja daugiau negu rubinai ar netgi briliantai. Manoma, kad akmuo pats pritraukia žmogaus dėmesį, pats pasirenka šeimininką. Ypač moterys, netgi nesiruošdamos įsigyti papuošalų, dažnai mėgsta lankytis juvelyrikos salonuose, gėrėtis brangakmenių spindesiu, grožiu. Ir ne veltui – tai ypač ramina bei atpalaiduoja, tuo metu nekamuoja jokios pašalinės mintys, prisimenamos tik maloniausios gyvenimo akimirkos, kelionės, šventės. Ne taip svarbu, koks tuo metu buvo įsigytas ar gautas dovanų brangakmenis, svarbiau – kokiomis aplinkybėmis. Gimtadienis ar pilnametystė, sužadėtuvės ar vestuvės, kūdikio gimimas ir kitos svarbios progos dažnai įprasminamos papuošalo dovanojimu. Akmenėlis sukaupia šią informaciją ir ilgai ją išlaiko bei perduoda žmogui. Dėl šios priežasties nepatartina pirkti papuošalus lombarduose, nes ten jie patenka ne iš gero gyvenimo, dažnai ašaromis aplaistyti, nuo ligonio rankos arba dar blogiau – vogti. Dėl energetinės priklausomybės negalima papuošalų skolinti – duoti panešioti kitiems.

Dažnai vyras visai be priežasties užsinori padovanoti žmonai auskarus ar žiedą, o ši atšauna – kam man toks brangus daiktas, geriau pirkim naują sofą. Moteris netgi nenujaučia, kaip nuvilia savo žmogų. Papuošalas žmonai – tai meilės energija, kurią vyras norėjo perduoti moteriai ir rado būdą tai padaryti materialia forma.

Kiekvienas brangakmenis yra unikalus gamtos kūrinys, turintis savo istoriją, kaupiantis savo informaciją. Pažinti šias gamtos duotas savybes padeda gemologija.