Redakcijos skiltis

Stebėdami Dainų šventę per televizorių ar gyvai nė neįtartume, kad Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti skirtas pasaulio lietuvių renginys vyko ekonominiu sunkmečiu.

Tūkstančių dalyvių eilutės – be sintetinės butaforijos, kaip iš geriausių mados namų, veidus nuolat skaidrino šypsenos: džiaugėsi žiūrovai, kurie per kelias šventės dienas veikiausiai išleido visus pinigus, statistikų lentelėse vadinamus mėnesio išlaidomis knygoms ir pramogoms. Šypsojosi dalyviai, nors ir trindami nuo nepatogios nakvynės sostinės mokyklose įskaudusius šonus, tramdydami dėl skurdaus maisto davinio burzgiantį pilvą. Kai kuriems jų ši šventė – viena geriausių galimybių atvykti į Vilnių ne pigiausiai išnuomotu autobusu, pabūti ilgiau, nei trunka ekskursija po "Akropolį". Kai kam – apskritai vienas retųjų pretekstų pabūti lietuviškoje aplinkoje, aplankyti žemėje, iš kurios kilę į užsienį emigravę tėvai ar seneliai. Galbūt net sugrįžti anksčiau, nei vyks kita Dainų šventė, galbūt net ne su tautiniu-pramoginiu tikslu, bet mezgant dalykinius ryšius, norint pasidalyti patirtimi su vietos akademine bendruomene ar jos pasisemti.

Dainų švente džiaugėmės visi, kaip kad džiaugiasi giminės ilgamečių sužadėtinių vestuvėmis: nesidžiaugti tarsi ir negražu, abejingas tokiam išskirtiniam renginiui negali likti, o liūdėti lyg ir nėra pagrindo; be to, kaip nesidžiaugsi, juk užaugome su šia švente ir joje slėpėme savą tautinės valstybės ilgesį.

Bala nematė tų aliuzijų į sovietmetį ar olimpiadų atidarymo renginius – galų gale šią Dainų šventę suorganizavome daug sklandžiau, skaidriau, skoningiau ir su mažesniais šalutiniais poveikiais nei Europos kultūros sostinės renginius. Gal Valstybės kontrolė post factum ir šįkart ras prie ko prikibti, bet panašu, kad visa, kas kvepia lietuviškom verbom, dera su birbynės muzika ir ką galima šokti apsiavus klumpėmis, mums pavyksta geriau, nei bandymai linksmintis perkant pasaulinio lygio muzikos ar audiovizualinių efektų žvaigždes. Ir dėl to galime nuoširdžiai didžiuotis be lašo ironijos.

Didžiulėje dainuojančių ir šokančių tautiečių minioje trūksta tik vieno – įrodymo, jog šventė iš tiesų yra ne koks eilinis Vilniaus miesto renginys, į kurį sugužėjo daug svečių iš visos Lietuvos ir užsienio, bet visos planetos lietuvių šventė.

Kodėl nesiryžtama išmėtyti šventės po visą Lietuvą – šokti Kaune, žaisti liaudiškus žaidimus kur nors Rumšiškėse, Dzūkijoje burtis į sutartinių vakarą, Klaipėdoje pristatyti miestiečių kultūros pavyzdžius, Kryžių kalno papėdėse – paklausyti unikalių žemaitiškų "Kalnų" giesmių? Net jei dėl to tektų kiek pakoreguoti Dainų švenčių įstatymą ar pakeisti savo nuostatą, jog pagrindinė planetos lietuvių šventė privalo vykti sostinėje. Argumentą, esą vienoje vietoje švęsti taupiau, šiemet galima suprasti, bet kitą sykį tokio paaiškinimo gali nebepakakti.

Tačiau laiko pasitaisyti Dainų šventės ideologams dar yra – kitas visų pasaulio dainuojančių lietuvių susibūrimas vyks po ketverių metų.