Sausio 20-oji yra ypatinga sukaktis Lietuvos mokslo istorijoje. Lygiai prieš 230 metų gimė įžymusis fizikochemikas Theodoras Grotthussas (1785–1822), kurio darbai – bene svariausias mūsų krašto indėlis į pasaulio mokslo raidą.

O būsimasis mokslininkas pasaulį išvydo Leipcige, dvarininkų šeimoje, keliaujančioje po Vokietiją. Jo tėvas buvo Kuršo krašto freiheras – tai senovinis kilmingojo titulas, prilygstantis baronui. Grotthussai valdė kraitinį Gedučių dvarą, esantį netoli Žeimelio Pakruojo rajone. Tik gimusį freihero titulo paveldėtoją Christianą Johanną Dietrichą Theodorą von Grotthussą tėvas užrašė būsimu Leipcigo universiteto studentu. Nuojauta jo neapgavo; jaunasis jis visa galva pasinėrė į mokslą, aktualiausią tuometinę jo sritį – medžiagos sudėties paslaptis. Visapusišką išsilavinimą, kaip dera kilmingąjam, gavo namuose, padedamas kalbų, gamtos filosofijos, literatūros ir muzikos repetitorių. 1803 m. T. Grotthussas išvyko į Europą tobulintis; tų metų rudenį pradėjo lankyti Paryžiaus Politechnikos mokyklą. Po metų Neapolyje susipažino su Aleksandru fon Humboldtu ir Lui Gei-Liusaku, besiruošiančiais tyrinėti vulkaninius reiškinius. Kartu su šiais mokslo korifėjais T. Grotthussas užkopė į Vezuvijaus ųgnikalnį ir atliko jo išskyrų cheminę analizę.

Europos mokslo centruose susipažinęs su galvaniniais reiškiniais, T. Grotthussas įsitraukė į jų tyrimus ir sugebėjo sukurti elektrolizės teoriją. Romoje išspausdino apie tai mokslinę studiją prancūzų kalba. Joje – užuominos apie elektros krūvio diskretiškumą ir elektros lauko linijas. Ši pirmoji pasaulyje elektrolizės teorija netrukus buvo perspausdinta pripažintame chemikų žurnale „Annalen de chemie“, o tada po kelių mėnesių išversta į anglų ir vokiečių kalbas. Šie vertimai tuoj pat plačiai pasklido, suteikdami autoriui pasaulinį garsą.

Sugrįžęs 1808 m. į Gedučių dvarelį, T. Grotthussas įsirengė laboratoriją ir užsidarė joje, toliau tyrinėdamas elektrocheminius bei fizinius reiškinius. Po dešimtmečio paskelbė šviesos ir medžiaginės formos materijos sąveikos tyrimų rezultatus, suformuluodamas du pagrindinius fotochemijos dėsnius, vienas kurių iki šiol menamas jo vardu. Be to, tyrinėtojas sukūrė naujus cheminės analizės būdus, sukonstravo pirmąjį cheminį fotometrą, tinkamą naudoti ir kaip laikrodį; taip pat suformulavo fosforoscencijos dėsnį, – kaip šviesos išspinduliavimas priklauso nuo temperatūros. O tyrinėdamas dujų degimo ir sprogimo metu vykstančias grandinines reakcijas, tapo šios srities pirmeiviu. Jis taip pat nustatė Likėnų Smardonės mineralinių šaltinių vandens sudėtį ir teisingai nurodė, kad sieros vandenilio susidarymas sietinas su kalcio sulfato bei organinės medžiagos reakcija. Savo mokslinius darbus T. Grotthussas referuodavo Jelgavoje įsikūrusioje Kuršo literatūros ir meno draugijos (Kurlandische Gesellschaft für Literatur und Kunst) posėdžiuose.

Gedučių atsiskyrėlio nuopelnus mokslo pasaulis aukštai vertino: jis tapo išrinktas prestižinės Paryžiaus galvanikų draugijos nariu (1807 m.), Turino mokslo ir menų akademijos (1808 m.) bei Miuncheno mokslo akademijos nariu korespondentu (1814 m.); jį kvietėsi profesoriauti Dorpato (Tartu) universitetas. Mokslo istorikai yra įsitikinę: jeigu Nobelio premija būtų įsteigta šimtmečiu anksčiau, tai T. Grotthussui ji būtų įteikta du kartus – už pirmąją pasaulyje elektrolizės teoriją ir už fotochemijos dėsnius. Apie tai savo monografijose yra rašę Latvijos akademikas Janis Stradinis ir mūsų mokslo istorikų bendrijos pirmininkas profesorius Juozas Algimantas Krikštopaitis; taip pat žymus kraštotyrininkas mokytojas Juozas Šliavas.

Deja, neilgas buvo genialiojo mokslininko gyvenimas, – tik 37-eri metai. 1822 m. kovo 26 dieną jis nusišovė, iškankintas nuolatinių skausmų pilvo srityje. Buvo palaidotas Gedučių dvaro kapavietėje, tačiau atėjus kitiems šeimininkams, mokslininko palaikai buvo iškelti kitur. Tebėra tik laidojimo rūsys, aptvertas dolomito nuolaužų tvorele; auga keletas liepų iš buvusios alėjos. Netoliese žaliuoja galingas ąžuolas, kurį poilsio valandėlėmis esą mėgęs lankyti mokslininkas.

Per daugelį metų Gedučių dvaras sunyko, jo pastatai sugriuvo arba buvo perstatyti. Iki šių dienų išliko vienintelis Grotthusso laikus menantis pastatas, vadinamas kumetynu. Statytas iš plytų ir molio fachverkiniu būdu. Labai jau neįprastos jo vidinės erdvės: visu pastato ilgiu eina koridorius, o kambariuose – koklinių krosnių liekanos ir į sienas įkomponuotos neaukštos kolonos. Dar dėmesį atkreipia didžiuliai dūmtraukiai, kurie palėpėje susijungia į du kaminus. Ar tik ne čia buvo garsiojo fizikochemiko laboratorija? Apmaudu, kad dabartinė pastato būklė – avarinė ir nematyti jokių perspektyvų čia turėti pasaulinio garso mokslininko muziejų...

Prie dvaro tvenkinio stūkso didelis akmuo; prie jo buvo pritvirtintas T. Grotthusso bareljefas su įrašytu jo paradoksaliu posakiu apie šviesos prigimtį: „Nieko nėra tamsesnio už šviesą, nors ji šviečia tamsoje“. Neliko nė šio ženklo apie Lietuvos mokslo pasididžiavimą…

Skulptorius Kęstutis Balčiūnas yra sukūręs T. Grotthussui paminklą. Sėdinčio kėdėje mokslininko veide ir gili mintis, ir fizinio skausmo šešėlis, atvedęs į tragišką gyvenimo pabaigą. Jautrios ir nervingos rankos, vienoje – lakštas su bandymų duomenimis. Skulptūra gipsinė, dabar ji puošia Žeimelio muziejaus ekspoziciją. O atlieta bronzoje garsintų Lietuvos pasienio miestelį, kuris kartu yra pačiame baltų tautų arealo viduryje; todėl galėtų tapti lietuvių – latvių kultūros bendrumų sklaidos centru.