Seimo pirmininkė Irena Degutienė griežtai nukirto: besibaigianti Rimantės Šalaševičiūtės kadencija vaiko teisių apsaugos kontrolierės poste bus paskutinė. Iki gruodžio reikės rasti geresnę pamainą penkerius metus dirbusiai teisininkei.

I.Degutienės argumentai skamba įtikinamai – R.Šalaševičiūtė neužtikrinusi tinkamo Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybos bendradarbiavimo su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetu, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybomis.

Kad ir kaip bandoma paneigti, jog R.Šalaševičiūtė aukojama bandant nuraminti Drąsiaus Kedžio istorijos įaudrintus rinkėjus, visuomenės taip lengvai neapgausi. Žinoma, asmeninė atsakomybė – puiki praktika, rizika netekti posto turėtų skatinti kiekvieną aukštas pareigas užimantį valstybės pareigūną dirbti "dešimtukui". Tačiau ar pakeitus tik vaiko teisių kontrolierę praeitimi taps smurtas gatvėje ir tėvų namuose? Ar dėl to kiekvienam vaikui, tėvui, motinai, globėjui bus paprasčiau gauti psichologo konsultaciją? Gal vaikų globos namuose nebeliks tvirkinimų ir prievartavimų bei darbuotojų, kurie dėl nekompetencijos ar abejingumo nesistengs šiems nusikaltimams sutrukdyti?

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga – tik viena iš daugelio institucijų, pagal Lietuvos įstatymus turinčių dirbti vaikų labui, ir bene labiausiai nutolusi nuo mažųjų šalies piliečių. Pavyzdžiui, naujausias (tiesa, paskelbtas 2008-ųjų pradžioje) vaiko teisių apsaugos vykdymo auditas, kurį atliko Valstybės kontrolė, daugiausiai priekaištų turėjo ne vaiko teisių apsaugos kontrolierei, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnyboms.

Įdomu ir tai, kad į R.Šalaševičiūtės langus ne vieną akmenį sviedęs Seimas pats vaikais rūpinasi tik formaliai. "Nemanau, kad į šį reikalą turėtų kištis Seimo nariai. Jie juk politikos formuotojai, o ne specialistai", – neseniai dienraščiui sakė viena iš aktyviausių vaiko teisių apsaugos kontrolierės kritikių Aurelija Stancikienė. Šiai parlamentarei neatrodė keista, kad pačiame Seime nėra komiteto ar bent komisijos, kuri užsiimtų vaikų problemomis. Yra Jaunimo ir sporto reikalų komisija, Sveikatos, Švietimo, mokslo ir kultūros reikalų komitetai, tačiau progos ir būtinybės parlamentarams įvardyti save tiesiog vaikų lobistais nėra. Galima tik įsivaizduoti, kiek laiko vaikų klausimams šiandien lieka formaliai jais besirūpinančiam Socialinių reikalų ir darbo komitetui.

Gal Lietuvoje nėra ne šeimose gyvenančių vaikų, o mažyliai, dar nepriskiriami jaunimo kategorijai, nelankantys švietimo įstaigų, neturi problemų? Gal visa tai – tik atskirų institucijų darbo baras? Tačiau praėjusios kadencijos Seime egzistavusi Šeimos ir vaiko reikalų komisija, regis, tuščiai laiko neleido. Pažvelgus į jos ataskaitą, matyti, kad I.Degutienė ir kiti komisijos nariai dažnai bendravo ir su pačia R.Šalaševičiūte, girdėjo iš jos pastabų apie įstatymų spragas, patys intensyviai vertino teisės aktus, skaitė ne vieną žmonių skundą – žodžiu, aktyviai vykdė parlamentinę kontrolę. Kodėl šio darinio nebeliko naujosios kadencijos parlamente? Matyt, todėl, kad vaikai – ne kaip rinkėjų atžalos, o tiesiog maži Lietuvos Respublikos gyventojai – politikams neįdomi auditorija ir jais rūpintis neapsimoka.