Dvylika Vilniaus apaštalų

Prasidėjo tokia reikšminga šventinė savaitė... O kas svarbiausia šventėje? Tikriausiai neapsiriksime sakydami, kad ne tiek žvilgsnis į praeitį, kiek išsakomos viltys ateičiai.

Štai, kad ir per antradienį švenčiamas Užgavėnes. Juk tai pavasario šauktuvės! Sėdant prie šventinio stalo šeimos galva sakydavo: „Mes užsigavim, kad užsigavėtų ir visos bėdos ar nelaimės.“

O štai į trečiadienio kalendoriaus lapelį įrašytas šv. Valentinas primena, kad meilė, šis stebuklingos galios jausmas pakeis pasaulį į gerą. Juk taip pasakyta žmonijos Išganytojo lūpomis. Didžiąją lietuvių tautos šventę Vasario 16-ąją pažymėsime su viltimi, kad prieš šimtmetį atkurtoji Lietuvos valstybė ir dar po šimto metų skambės pasaulyje. O mūsų vaikai ir anūkai čia suras savo tikrąją laimę...

Pasitinkant šventę dera prisiminti ir geru žodžiu paminėti tuos mūsų tautiečius, kurie įžiebė nepriklausomybės viltį. Ir jie tai darė istorinėje Lietuvos sostinėje! XIX a. pabaigoje Vilniuje ką nors lietuviškai kalbant reta buvo išgirsti. Dauguma inteligentų, net ir laikančių save lietuviais, tarpusavyje bendraudavo lenkiškai; o valdiškoje tarnyboje ir viešai – rusiškai. Oficialioji statistika rodo, kad lietuvių tuomet Vilniuje buvę tik kiek daugiau kaip du procentai. Mykolas Biržiška, prisimindamas tuos laikus, sako, kad Vilnius, kaip tautinės kultūros centras, lietuviams buvo išnykęs ne tik faktiškai, bet ir, „kas pikčiausia, žmonių sąmonėje“. O pasak tautos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus, tuomet į Vilnių atvykęs lietuvis „pirmučiausiai turėdavo išsinerti iš savo lietuviško kailio ir užmiršti, pražudyti tą, kas žmogui visuomet ir visur brangiausia yra – savo tėvų kalbą“. Tačiau Maironis, 1892 m. rašydamas eilėraštį „Vilnius“, jau viltingai sako: „Laikai juk mainos: slėgė pikti, – / Nušvis kiti Lietuvai, mūsų Tėvynei.“

Ilgą laiką lietuvių ir lenkų kalbos mūsų krašte buvo vartojamos skirtingų visuomenės sluoksnių, tad jos gyvavo visai nepanašiose viešojo gyvenimo plotmėse: lietuviškai buvo kalbama kaime, o dvaruose, mieste – lenkiškai. Prasidėjus lietuvių tautiniam atgimimui, tokia padėtis ėmė keistis, nes lietuvių kalba tapo ir išsilavinusių žmonių bendravimo laidu. Nelengva tuomet buvo apsispręsti tiems bajorams, kurie puoselėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atmintį bei kultūrines vertybes, įskaitant išlaikytą skirtingumo nuo lenkų tautos jausmą. Tad jau tada ėmė aiškėti, kad tautybę lemia kultūrinis apsisprendimas, o ne genetinė kilmė.

Kaip lietuvių tautos dvasia atbudo sostinėje? 1895 m. Jono Andriaus Domaševičiaus bute susirinkusi grupelė vyrų sutarė vienyti savo pastangas žadinant vilniečių tautinę savimonę. O to siekti reikėjo pirmučiausiai iškovojant lietuvių kalbai teises dvasiniame gyvenime: kad lietuviai turėtų Vilniuje savo atskirą bažnyčią, kad ir kitose Vilnijos bažnyčiose vyktų pamaldos lietuvių kalba. Žinia, vyrai tarėsi ir dėl to, kaip slapta remti knygnešystę, lietuviškų knygų leidybą Prūsijoje bei visokeriopą lietuvybės sklaidą kultūriniame gyvenime. Šią grupelę vilniečiai praminė „Apaštalų kuopa“, arba „Dvylikos apaštalų draugija“. O nepritariantys jų siekiams piktai šaipydamiesi pravardžiavo „litvomanais“, ar ir dar grubiau – „chlopomais“.

Pirmieji draugijos nariai – jau minėtas buto šeimininkas gydytojas J. A. Domaševičius, agronomas Donatas Malinauskas, miškininkas Povilas Matulionis, veterinaras Elijošius Nonevičius, bankininkas Boleslovas Stankevičius, valdininkas Valentinas Urbonas, inžinierius Jonas Bortkevičius, kunigas Juozas Ambraziejus. Prie jų netrukus prisijungė broliai Vileišiai – gydytojas Antanas, teisininkas Jonas ir inžinierius Petras. Taip pat – dvarininkas Mečislovas Davainis-Silvestraitis, vaistininkas Kazimieras Landsbergis, gydytojas Zigmantas Fedaravičius ir kiti. Tarp jų buvo ir vienintelė moteris – Felicija Bortkevičienė, kuri kartu su keliais „apaštalais“ dar tik mokėsi kalbėti lietuviškai. Šiuos įvairių politinių pažiūrų, skirtingos socialinės padėties žmones vienijo lietuvybės idėja. „Apaštalų kuopa“ – tai ne kokia slapta organizacija, tik bičiuliškas sambūris, nes įstatų ji neturėjo, veiklos nutarimai būdavo priimami bendru visų narių sutarimu.

Pirmajam viešam savo siekių pareiškimui kuopa pasirinko labai gerą progą. 1898 m., minint Adomo Mickevičiaus gimimo šimtąsias metines, rusų valdžia leido Varšuvoje poetui pastatyti paminklą. Jo atidengimo iškilmėse „Dvylikos apaštalų“ delegatai padėjo vainiką su lietuvišku užrašu, o per šventinę vakarienę E. Nonevičius pasakė kalbą, kviesdamas brolius lenkus netrukdyti lietuvių tautiniam atgimimui. Tad šia akcija buvo pareikštos ir lietuvių teisės į bendrą Abiejų Tautų Respublikos kultūros paveldą.

Įteisinti lietuvių kalbą Vilniaus bažnyčiose sekėsi nelengvai. Teko išbandyti įvairią taktiką: vyskupijos valdžiai atmetus prašymą, mėginta subtiliai išgauti generalgubernatoriaus užtarimą, kreiptasi paramos į Peterburgo dvasinę akademiją, netgi rengta apeliacija Vatikanui. Vilniaus lenkų ir daugumos kunigų nuomonė nebuvo palanki „litvomanų“ pretenzijoms, o vyskupas tiesiog vengė galimo konflikto. Veiksmingiausia kovos priemonė pasirodė esantis religinių apeigų atlikinėjimas, lietuviškai giedant apleistoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Tad galiausiai 1901 m. ši pati seniausia Vilniaus šventovė ir oficialiai atiteko įkurtai lietuviškai parapijai. Pirmosios lietuviškos pamaldos čia įvyko tų metų gruodžio 8 dieną. Nuo tada net 40 metų Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo vienintelė Vilniuje, kur vykdavo pamaldos lietuvių kalba. Ne tik prieškariu, bet ir karo bei pokario metais ji buvo ne vien religinės, bet ir kultūrinės bei tautinės veiklos prieglobsčiu.

„Apaštalų kuopos“ nariai Vilniuje taip pat organizuodavo lietuviškus vakarus bei spektaklius. Kartais privačių pobūvių pretekstu, kartais ir su išsirūpintu policijos leidimu. Išsinuomotose salėse skambėdavo liaudies dainos, vykdavo dramos vaidinimai. 1904 m. carinei valdžiai panaikinus lietuvių spaudos draudimą, „Apaštalų kuopa“ savo lėšomis pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“. Greit atsirado ir kitų svarbių rūpesčių – reikėjo imtis Vilniuje steigti lietuvišką mokyklą ir vaikų bendrabutį. Tad dr. Jonas Basanavičius, atvykęs į Vilnių 1905 m. rugpjūtį, čia rado jau nemenką lietuvybės įdirbį. Pratęsė tuos darbus 1907 m. įkurdamas Lietuvių mokslo draugiją. Du „apaštalai“ – D. Malinauskas ir J. Vileišis – vėliau tapo Nepriklausomybės Akto signatarais. Stebėtina, kaip nedidelei šviesuolių grupelei pavyko pažadinti tautos dvasios jėgas, kurių reikėjo Lietuvos valstybei atkurti. Minint Vasario 16-ąją, dera prisiminti šiuos tautos didvyrius, kurių valia, protu, gal ir paaukota asmenine laime buvo susigrąžinta laisvė – didžiausia vertybė pasaulyje.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rega

Rega portretas
Ačiū gerb.Profesoriui už puikų straipsnį.

Tam,kurio visada paleisti viduriai

Tam,kurio visada paleisti viduriai portretas
Rašai,matyt,kaip visada pasigėręs.Apie kultūrą,sveiką protą tau nesuvokti.Jau pats tavo ,,raštingumas'' tai parodo,o ką nors diskutuoti su tavim tiesiog žema.

pons Klimka ; vidurius paleidziia nuo tokiu patrijotiniu

pons Klimka ; vidurius  paleidziia  nuo  tokiu  patrijotiniu portretas
pezalu , ir visu 12 apastalu... susiko tie ,bajorai,, lietuva tais laikais sulenkino ,surusino ..po to susirinko ,,apastalai ,knygnesiai ,, ir pradejo KOVOT... del lietuvybes ir blaivybes ... siais laikais iskovojo nepriklausomybe , cia pat ja prasiko ,ispardave isvoge isporceliavo dabar dabaigineja veza svetimsalius , savus lietuvius veja is lietuvos ,zenina iskrypelius ,griauna seima, moksla ,kalba , ..po to kada jau visi kalbes angliskai ,lietuvoj vaikscios juodaodziai, melsis saviems dievams ...vel susirinks 12 apastalu [ten butinai bus koks nors Judas lazzzbirkis]ir vel prades Kovot del liettuvybes knygas nesios lietuviskas kels trispalve ant kamino---gal jus dabar KOVOKIT DEL LIETUVOS IR LIETUVISKUMO, TVIRTOOS SEIMOS ,IR PATRIOTINES TAUTOS
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  •  Dvi krizės ir vienos vestuvės
    Dvi krizės ir vienos vestuvės

    Paskutinėmis keliomis dienomis vienos aiškiai dominuojančios temos pasaulio, o ypač Vakarų, spaudoje nebuvo, tad šioje apžvalgoje trumpai paliesime tik tris galbūt svarbiausias temas. Tai prezidento rinkimai Venesueloje, Ukrainos vieta Voki...

  • Aukso amžiaus ilgesys
    Aukso amžiaus ilgesys

    Rudabarzdžio britų princo – nūnai Sasekso kunigaikščio vestuvės kainavo nei daug, nei mažai – 36 mln. eurų. Labiausiai stebina, kad nuotakos suknelę už kone ketvirtį milijono naujai iškepta kunigaikštienė įsigijo u...

  • Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!
    Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!

    Pamirškime tuo laikus, kai valstybė aktyviai vykdė privatizavimą. Kai už privatizavimą gaunamos lėšos reikšmingai papildydavo valstybės biudžetus ir fondus. Kai valstybė už gautas lėšas galėdavo finansuoti geresnius arba...

    1
  • Vakarų fronte nieko gera
    Vakarų fronte nieko gera

    Rimtą grėsmę Vakarų vertybes puoselėjančioms Europos partijoms prorusiški judėjimai kėlė kiekvienuose pastarųjų metų nacionaliniuose rinkimuose. Laimei, nors ir surinko pakankamai balsų, kad toliau drumstų vandenį, atvirai Maskvos remiama...

    1
  • Tikėjusiesiems – pagarba!
    Tikėjusiesiems – pagarba!

    Istorija lyg užsispyrusi ir įnoringa senutė vis suka savo ratus. Kartais pakeliui sustodama pamąstyti, kur dabar eina, bet niekada nepasikliaudama atsitiktinumais. Kai sekmadienį Belgrade žalgiriečiai tramdė lemiamam šturmui pakilusią Maskvos C...

  • Lietuvis ir gamta
    Lietuvis ir gamta

    Gegužės 22-oji yra skirta raginimams saugoti biologinę Žemės rutulio gamtos įvairovę. Turime sąmoningai ir uoliai vykdyti labai svarbią Jungtinių Tautų konvenciją, kurios tikslas – atkurti pažeistas, žmogaus veiklos nualintas ekosistemas. &...

  • Ką pakeitė feisbukas?
    Ką pakeitė feisbukas?

    Socialinis tinklas „Facebook“ buvo sumanytas sujungti draugus. Realius draugus, kad šie lengviau galėtų bendrauti. Tai buvo idėja, o realybė visai kita. Daugelis jau pastebėjo, kad socialiniai tinklai, užuot sustiprinę ryšius, ...

  • Liberalų sąjūdžiui varpai skambina vis garsiau
    Liberalų sąjūdžiui varpai skambina vis garsiau

    Dar po Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS) pirmininko rinkimų teko svarstyti, ko galima tikėtis toliau. Seno-naujo pirmininko Eugenijaus Gentvilo išrinkimas kėlė daug abejonių dėl partijos galimybių atlikti kapitalinį remontą po t...

    3
  • Gėris pagal kišenės turinį
    Gėris pagal kišenės turinį

    Skirtumas tarp turtingiausiųjų ir "biedniokų" tampa toks didelis, kad gyvenimas netrukus bus kaip Pietų Amerikoje. Kai įsivyrauja segregacija pagal kišenės turinį, tikėtis atjautos ir nuoširdumo nebėra reikalo. Kaip sakoma, nie...

    6
  • Labai gėdingas tekstas
    Labai gėdingas tekstas

    Žinote tuos Holivudo režisierių ir rusų humoristų pamėgtus scenarijus, kuriuose herojus per keistokai susidėliojusias aplinkybes atsiduria visai ne ten, kur planavo? Na, čia tie variantai, kai eilinį pilietį vyrai iš FTB palaiko dvigubu agentu...

    12
Daugiau straipsnių