Šios ir panašių į ją bendravimo formų išnykimas, įskaitant ir daugelį kitų išnykusių pasaulėvaizdžio būdų, žymi tai, apie ką šiandien šneka beveik visi. Viešajame gyvenime trūksta asmenybių, tikrų autoritetų (ne tų, kurie jais, lyg realybės šou projekte, apsimeta), tačiau kaip jie gali rastis ir užaugti, jei daugelyje mūsų vaikų darželių tebevyrauja sovietinis auklėjimas su visais savo psichologiniais paklusnaus tarno ugdymo ypatumais. Kai kuriose ikimokyklinio ugdymo įstaigose ryškiau nepasikeitė net personalas. Taip pat neteko girdėti, kad vaikų darželių auklėtojai, ypač mažuose miestuose ir kaimuose, būtų specialiai tobulinęsi po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Universitete, kuris rengė personalą toms įstaigoms, dar prieš dešimtmetį sėkmingai ir neproblemiškai dėstė tie profesoriai, kurie anais laikais buvo sovietinio vaikų auklėjimo korifėjai.

Senosios, dvarus menančios kultūros ženklų šiandien beveik nematyti ir todėl, kad realybėje beveik neįmanomi Šatrijos Raganos apysakų siužetai – mūsų laikų žmogus yra praradęs tai, kas anuomet vadinta žmogaus egzistencija. Mes nepatiriame tikrų tragedijų, kančios, liūdesio ir tikro džiaugsmo. Šiuos prabangius jausmus ir būsenas pakeitė traumų, terapijų, psichologinės anestezijos medijomis praktikos ir jų virtualus tikrumas, todėl šiandienis žmogus jau sunkiai begali pasakoti savo nuoseklią ir vientisą autobiografiją. Mandagumas, kuris dabar neretai atrodo esantis tuščia forma be turinio, yra tik paviršinis ženklas, žymintis tai, kad jo besilaikantysis nėra praradęs savo žmogiškumo.

Holokausto ir kitų žmonijos tragedijų istorija byloja paprastą tiesą – didžiosios pasaulio problemos prasideda nuo abejingumo.

Mūsų laikais tai, kas dvarų kultūroje vadinta stiliumi ir sieta pirmiausiai su raštingumu, tapo tiesiog patarimų, kaip madingai gyventi rinkiniu. Aprangos, rašto, namų apyvokos rafinuotumas, prieš tris šimtmečius rodęs priklausymą su kultūros bei dvasinėmis vertybėmis susijusiam sluoksniui, dabar jau reiškia tiesiog masinį žmogų. Stilius, gražaus ir doro gyvenimo būdų įvairovė, buvo negailestingai prarytas bolševikinių revoliucijų ir orientacijos į Azijos, daugiausiai mongolų bei totorių, tradicijas, todėl prieš šimtmetį gerbiamas žmogus mūsų visuomenėje tapo ne tas, kuris laikosi senųjų formų, o tas, kuris prie butelio nesidrovi trenkti kumščiu į stalą ir pasiųsti visus ir viską rusiškais keiksmais. Šiandien keiktis tarpasmeniniame ir viešajame gyvenime yra normalu todėl, kad tų žodžių, kurių nevaldo vidinė cenzūra, yra tiek daug, kad jie praranda savo sąsajas su tuo, ką iš tiesų reiškia ir žymi. Holokausto ir kitų žmonijos tragedijų istorija byloja paprastą tiesą – didžiosios pasaulio problemos prasideda nuo abejingumo: kai nekreipiame dėmesio į tai, kaip bendraujame, kaip kalbame, ką norime išreikšti, vulgarias formas anksčiau ar vėliau užpildo prievartos ir žiaurumo turinys.

Dabartinis mūsų gyvenimas, praradęs bet kokį dėmesį labiau rafinuotai, retesnei, todėl gražiai formai, primena paskutinįjį Antono Čechovo pjesės "Vyšnių sodas" veiksmą: tų, kurie atsimena, kaip gyveno mūsų šeimos praeityje, bėra beviltiška mažuma. Visi kiti tiesiog keikiasi, keikia ir save, ir kitus, nes tai, ką turėjome paveldėti, yra siaubingai nutrūkę. Dabartinį politikos, literatūros ir kitų menų, net mokslo diskursą neretai galime apibūdinti kaip vientisą masę, kurioje nėra vietos jokiam kitoniškumui. Kai viskas yra vienoda, kiekvienas žmogus tėra daugybės kitų žmonių kopija, kai nelieka iš žydiškosios tradicijos mus galinčio pasiekti kreipinio į kitą žmogų, išnyksta bet kokia sąžinė ir gėda: jei kiti yra tokie pat, koks esu aš, nebelieka prieš ką gėdytis, nereikalingos jokios moralės normos, išrastos pirmiausiai tam, kad žinotume, kaip elgtis su kitokiais žmonėmis, nei esame mes.

Ir vis dėlto, net dabar išlieka žmonių, kurie nepasiduoda sovietinės armijos "dedovščinos" diktuojamam tujinimui (nes kitas esąs jaunesnis ir mažiau vertas), pristabdo savo emocijas ir kuria savąsias aplinkas, labai gerai prisimenančias, kas, kaip ir kodėl mes esame. Paradoksas tas, kad šiems žmonėms visiškai nereikalingas masių dėmesys, populiarumas, galia ir kiti beformės visuomenės atributai – jie gyvena pagal senuosius papročius, nors laikai yra beviltiškai pasikeitę. Tokių žmonių neįmanoma atpažinti nei pagal visuomenines pareigas, nei pagal išsilavinimą, nei pagal darbo vietą ar karjeros sėkmę. Pakanka su jais tik kiek ilgiau pasikalbėti, ir tampa akivaizdu, kad tai, kas istorijoje vadinta aristokratų luomu su dvarais, daiktiškąja ir elgesio kultūra, šiandien yra dvasios aristokratija. Vienas svarbiausių požymių, identifikuojančių tokį aristokratą, yra kilnumas – atsisakymas kalbėti ir daryti tai, ką diktuotų žemieji instinktai. Kol tokie žmonės nėra masiniai ir kol tenkinasi buvimu be prievartos prieš kitą žmogų, galime būti įsitikinę, kad pasauliui negresia naujasis fašizmas ar socializmas. Esminis ir kone vienintelis ypatumas, leidžiantis save tapatinti su dvasine aristokratija, yra puiki atmintis, nulemianti ir teisingumą, ir moralę, ir grožį.