G.Krapiką lydi krepšinio virusas

Šeštadienio interviu apie sportą, karjerą ir žemaitišką užsispyrimą

Lietuvos rinktinės bei Kauno „Žalgirio“ trenerio Gintaro Krapiko gyvenimo valdovas - krepšinis. Ilgametis šalies nacionalinės rinktinės žaidėjas savo patirtį jau ketverius metus stengiasi perduoti kitiems krepšininkams, ginantiems Lietuvos garbę. Įtemptas varžybų ir treniruočių grafikas G.Krapikui neleidžia atsikvėpti. Jis tik kelis kartus per metus randa laisvą dieną grįžti į gimtinę – Kretingą. Vyras stengiasi kuo dažniau aplankyti Vokietijoje gyvenančią šeimą. G.Krapikas likimo nekeikia – jis savo noru gyvenimą paskyrė sportui. Krepšinio viruso treneris nė nesistengia gydyti.

Vienišas nesijaučia

- Į pajūrį su Lietuvos rinktinės krepšininkais atvažiuojate jau kelerius metus iš eilės. Ar pavyksta užsukti ir į gimtinę – Kretingą?

- Deja, mamą ir seserį aplankau ne taip dažnai kaip norėčiau. Nors stovyklaujame Palangoje, įtemptas treniruočių grafikas neleidžia atsikvėpti. Per dieną turime dvi treniruotes, tad laisvo laiko nebelieka. Krepšinio sezono metu laisvalaikiu taip pat negaliu pasigirti. Nors ir pasitaiko koks laisvas pusdienis, per tiek laiko penkių šimtų kilometrų nesulakstysi. Švenčių dienomis stengiuosi aplankyti Vokietijoje gyvenančią šeimyną.

- Su artimaisiais matotės gana retokai. Ar nesijaučiate vienišas?

- Tikrai ne. Su šeima bendraujame telefonu. Žinau viską, kas vyksta. Apgailestauti tenka tik todėl, kad tuose įvykiuose nedalyvauju.

- Niekas manęs neverčia dirbti treneriu. Pats pasirinkau šį darbą. Krepšinis – neatsiejama mano gyvenimo dalis. Jis yra pomėgis, darbas ir, beje, neblogai mokamas.

Treniruoti sunkiau

- Lietuvos krepšinio rinktinės treneriu dirbate jau ketverius metus. Pačiam teko stovėti ir kitoje pusėje – šalies garbę ginti krepšinio aikštelėje. Kam sunkiau – žaidėjui ar treneriui?

- Tiesą sakant, man kur kas sudėtingesnis trenerio darbas. Treneris jaučia nuolatinę įtampą, jis kitaip nei žaidėjas reaguoja į pergalę bei pralaimėjimą. Trenerio darbas – ne tik stovėti šalia aikštelės. Mes valandų valandas praleidžiame prie vaizdo grotuvo. Privalome išstudijuoti priešininkų žaidimo subtilybes. Žaidėjui daug paprasčiau – jis tik turi gerai vykdyti trenerio skirtas užduotis, laikytis nurodymų.

- Jums trenerio darbas – krepšininko karjeros tęsinys?

- Apie šį užsiėmimą galvojau dar būdamas jaunas žaidėjas. Neveltui tuometiniame Kūno kultūros institute studijavau trenerio specialybę. Žinoma, tuomet dirbti pagal specialybę nereikėjo – galvoje buvo tik žaidimas aikštelėje. Mintys apie trenerystę sustiprėjo, kai žaidėjo karjera artėjo prie pabaigos. Buvo įvairių minčių. Svarsčiau, ar sugebėsiu kitiems žaidėjams perteikti savo patirtį. Pirmuosius savo kaip trenerio žingsnius žengiau Vokietijos jaunių rinktinėje. Pamačiau, jog man gana neblogai sekasi. Dabar džiaugiuosi, jog galiu dirbti su vienu geriausiu specialistu Europoje – Antanu Sireika.

- Jūsų nuomone, ar kiekvienas krepšininkas gali tapti treneriu?

- Tikrai ne. Žaisti ir treniruoti yra visiškai skirtinga veikla. Net ir pačios ryškiausios krepšinio žvaigždės gali nesugebėti dirbti trenerio darbo.

Pralaimėjus – slogi nuotaika

- Treniruojate ne tik Lietuvos rinktinę, bet ir Lietuvos čempionus – Kauno „Žalgirio“ komandą. Su kuriais krepšininkais dirbti lengviau?

- Skirtumas tarp šių komandų akivaizdus. Lietuvos rinktinėje žaidžia tik mūsų šalies krepšininkai, visi jie – mūsų auklėtiniai. „Žalgiryje“ yra ir legionierių. Jie žaidimą supranta šiek tiek kitaip nei mes. Užsieniečiams reikia ilgiau paaiškinti, ko iš jų norima. Žinoma, bendravimą sunkina ir kalbos barjeras.

- Galbūt su legionieriais, ypač su juodaodžiais, sunkiau dirbti ir dėl jų karšto temperamento?

- Ši savybė – labai individuali. Tarkime, Mindaugas Timinskas savo karštumu nesusileidžia nė vienam juodaodžiui. Be to, karštas temperamentas nėra blogai. Treneriams labiau patinka, kai krepšininką reikia pristabdyti. Nuteikti sportininką kovai daug sudėtingiau. Dažniausiai „užvedinėti“ žaidėjus tenka po pralaimėtų rungtynių.

- Prakalbote apie pralaimėjimus. Per savo žaidėjo ir trenerio karjerą jų buvo ne vienas. Ar galite išskirti pačius nemaloniausius?

- Didžiausia trauma buvo, kai Eurolygos atkrintamosiose varžybose Tel Avivo „Maccabi“ pralaimėjome jau laimėtas varžybas. Mus pražudė per paskutinę sekundę priešininkų pataikytas tritaškis metimas.

- O dėl nesėkmės šiųmetėse vasaros olimpinėse žaidynėse nesikremtate?

- Apgailestauti teko tik todėl, jog, demonstruodami tokį puikų žaidimą, likome be medalių. Mūsų pasirodymą olimpiadoje gyrė daugelis užsienio sporto ekspertų. Tačiau užteko pralaimėti italams, ir visi nusisuko.

- Prisiminkite maloniausias pergales.

- Be abejo, auksiniai „Žalgirio“ laikai, kai 1980-aisiais nugalėjome Sovietų sąjungos čempionę CSKA komandą. Maloniai prisimenu ir pirmąsias varžybas už Lietuvos rinktinę. Kaip trenerio karjeroje džiugiausias laimėjimas – Lietuvos rinktinės Europos čempionų titulas.

„Šviežinasi“ pirtyje

- Ar įsivaizduojate save be krepšinio kamuolio ir švilpuko? Kas būtumėte be sporto?

- Esu tikras užsispyręs žemaitis. Manau, jog bet kokioje kitoje srityje kažko būčiau pasiekęs. Tačiau būdamas tik 10 metų pradėjau žaisti krepšinį. Užsispyręs siekiau geriausių rezultatų.

- Akivaizdu, jog krepšinis – visas Jūsų gyvenimas. Ar pavyksta nuo jo bent šiek tiek atitrūkti?

- Geriausias atsipalaidavimo būdas – rusiška pirtelė. Joje lankausi du kartus per savaitę. Iš pirties visada grįžtu šviežias ir pasirengęs naujiems darbams. Turiu ir kitų pomėgių. Mėgstu žiūrėti sporto varžybas. Ne tik krepšinio rungtynes! Patinka žaisti tenisą. Mintis nuo krepšinio tenka nukreipti ir per studijas. Rudenį pradėjau studijuoti Kūno kultūros akademijoje. Siekiu sporto psichologo magistro laipsnio.

-Vis dėlto trenerio darbą lydinčio streso išvengti pavyksta labai retai?

- Su šiuo jausmu išmokau gyventi. „Žalgiryje“ pradėjau žaisti būdamas 17 metų. Nuo to laiko stresas – mano palydovas. Šis jausmas – natūralus. Be to, jis grūdina.

- Kokiomis nuotaikomis gyvenate prieš artėjantį Europos čempionatą?

- Mes vis dar esame Senojo kontinento čempionai. Šio titulo dar nepralošėme. Patekti į rinktinę pretenduoja daug jaunų ir perspektyvių vyrukų. Nesvarbu, kokios sudėties bus rinktinė, jai kelsime tik aukščiausius uždavinius.