Šeštadienio interviu

E.Masiulis labiausiai nekenčia veidmainystės

Klaipėdiečiui Eligijui Masiuliui jau pabodo, kai nuolat primenama jį esant jauniausiu Seimo nariu. Dvidešimt devynerių metų politikas, tarsi mėgindamas išvengti klausimo apie politinės jaunystės ir gyvenimiškos patirties prieštaravimą, retsykiais tarstelėdavo: “Nepaisant mano amžiaus...”. Ir skubėjo patikinti, kad žvaigždžių liga neketinąs sirgti, nes tokiems niekams neturįs laiko.

- Ar mėginate vengti žmonių, susitikimų?

- Priešingai. Man jų nuolat reikia. Savivaldybėje tekdavo bendrauti su įvairiais žmonėmis, reaguoti ir spręsti netikėčiausias situacijas. Ta patirtis dabar praverčia Seime, per gyventojų priėmimą. Ne kiekvienu atveju galiu padėti, tačiau stengiuosi žmones pagarbiai bent jau išklausyti. Buvo atvejis, kai viena moteriškė man dainavo savo kūrybos dainą - kabinete, pasilipusi ant kėdės. Išklausiau. Tai buvo daina apie vertybes.

- Kaip tėvai vertina paties veiklą, pasirinktą kelią?

- Santykiai su tėvais šilti, ne-paisant, kad dažniausiai bendraujame telefonu. Mama, žinoma, išgyvena dėl mano veiklos. Po aštresnės televizijos laidos ar straipsnio, ypač kai ką nors kritikuoju, ji vis baiminasi, ar man nieko neatsitiks, ar kas nors manęs nenuskriaus. Apie tai ji tiesiai manęs paklausia. Tėtis - jūrininkas, su juo matomės rečiau, tačiau mūsų susitikimo akimirkos mums abiem būna labai svarbios. Nepaisant to, kad matomės retai, ryšys tvirtas. Man graži tėvo vidinė pusiausvyra, sugebėjimas ieškoti racionalių problemos sprendimo būdų.

- Ar vaikystėje tėvai bausdavo?

- Mušti nesu nė karto gavęs. Bet vaikystėje esu nukentėjęs „finansiškai” ir klūpėjęs kampe ant šiurkštaus pinto kilimo. Už tai, kad namuose sukėliau gaisrą. Tėvai buvo nusipirkę naują baldų komplektą. O aš kambaryje buvau įsirengęs „štabą”, ten deginau žvakes. Viena žvakė apvirto, ugnis įsiliepsnojo. Išbėgau iš to savo „štabo” ir niekam nepranešiau, kas atsitiko. Kilo rimtas gaisras. Turėjau vaikiškų santaupų - tėvas, grįžęs iš jūros, duodavo šiek tiek pinigų. Pamenu, kaupiau didelėje raudonoje piniginėje. Turėjau nemažai susitaupęs. Blogiausia ne tai, kad turėjau klūpėti kampe, o tai, kad teko atsisveikinti su santaupomis, nes tėvai pareikalavo prisidėti prie apdegusių baldų restauracijos.

- Dabar jau ir pats esate tėvas.

- Mūsų su Ieva dvynukai dabar eina aštuntą mėnesį. Vilius ir Elzė. Žmona dar nedirba, tačiau turime auklę - namuose labai reikia pagalbos. Be auklės tikriausiai išprotėtume, tiek rūpesčių. Vaikai auga sveiki, guvūs. Iš Vilniaus grįžtu namo savaitgaliais. Namuose darau viską, ką ir Ieva - tik vaikams valgyti neverdu, nemoku. Su Ieva susiskambiname kasdien. Rytais visada paskambinu, - rūpi, kaip vaikai miegojo.

- Ar Seime yra gražių moterų?

- Žinoma. Moteris matau.

- Ar žmona nepavyduliauja?

-Pradžioje gal ir buvo nerimo, kad atstumas mūsų neišskirtų. Bet dabar jau užsigrūdinome. Anksčiau Ieva vis sakydavo, kad ji važiuos studijuoti į Vilnių, o aš rikiavau: “Niekur nevažiuosi, būsime kartu ir čia”. O išėjo priešingai - aš toli nuo namų.

-Kokie Jums yra pastarieji mėnesiai Seime?

- Karšti. Tokio laikotarpio mano gyvenime dar nėra buvę. Ateini ir išeini su tamsa, ir neretai net nesužinai, koks tą dieną lauke buvo oras - kaip žinia, Seime labai mažai langų... Bet visame įkarštyje stengiuosi išlikti savimi. Kartais paanalizuoju: kiek pasikeičiau? Galbūt tapau agresyvesnis.

- Pyktis - blogas patarėjas.

- Agresyvumas veiklos prasme: veikti ryžtingai, sprendimus priimti greitai. Kai viskas teka sava vaga, gali sau leisti ilgiau pafilosofuoti. Kai pasakiau, kad išlikau savimi, - tai reiškia, kad ir iki krizės, ir dabar lieku demokratas, nes siekiu susitarti argumentų kalba. Kai kurie renkasi emocijas. Aš stengiuosi išlikti ramus, svarbiausia - nieko asmeniškai neužsipulti. Nors racionalūs politikai dabar lyg ir “ne madoje”, - rizikuoju būti nesimpatiškas rinkėjams. Labiausiai gyvenime nekenčiu veidmainystės. Imuosi veiklos tikėdamasis pakeisti gyvenimą. Net nežinau, kaip tai įvardinti, bet tokia nuostata man labai svarbi. Jei gatvėje muša žmogų, o aš einu pro šalį - iškviečiu policiją. Tai ne užuojauta. Tiesiog svarbu nenusišalinti, daryti tai, ką tuo metu galiu. Svarbu žiūrėti gyvenimui į akis. Politikoje matau daug žmonių su kaukėmis. Pats stengiuosi neturėti kaukės. Kaukę užsidedu tik per naujametį karnavalą. Renkuosi praktiškas kaukes, kad netrukdytų linksmintis.

- Ar vargina žiniasklaidos dėmesys?

- Dėmesio daugiau nei įprastai. Per vieną savaitę teko kalbėti su trimis Amerikos spaudos rykliais: “Washington Post”, ”New York Times” ir “Los Angeles Times” žurnalistais. Specialaus mano komentaro iš Maskvos buvo atvykusi “Washington Post” žurnalistė. Domėjosi, kaip dabartiniai įvykiai paveiks Lietuvos narystę NATO. Žurnalistė keletą metų, kaip tik B.Klintono prezidentavimo metu, yra buvusi leidinio politikos skyriaus redaktorė. Juokavo, kad kone specializuojasi prezidentų apkaltose. Jos vyras net knygą parašęs apie tai - rekomendavo pastudijuoti... Kitą dieną atvažiavo “New York Times” žurnalistė, specialiai manęs nufotografuoti iš Berlyno atvyko fotografas...

- Kodėl tiek dėmesio? Juk nesate net laikinosios tyrimų komisijos narys.

- Taip susiklostė, kad jau skandalo pradžioje man skambindavo iš “Interfax”, “Bloomberg” informacinių agentūrų - klausinėdavo apie situaciją, tekdavo perduoti žinias. Tokiu būdu mano pavardė galbūt kažkam vėliau “užsikabino”. Esu aktyvus apkaltos proceso šalininkas. Tai vienintelis įstatyminis kelias “nuimti” įtampą visuomenėje ir atsakyti į tuos klausimus, kurie iki šiol neatsakyti.

Nustebino, kaip užsienio žurnalistai gerai žino situaciją. Atvažiavę klausė personalinės pozicijos, bet nereikėjo pasakoti apie skandalą, apkaltos tekstą, įvairias procedūras.

- Toks dėmesys keičia žmogų, ir ne visuomet į gera.

- Taip, tai veikia psichologiškai, kaip ir kiekvieną. Geriau yra vakare romanus skaityti, negu rašyti apkaltos tekstą. Bet suvokiu atsakomybę. Ji slegia, bet nepasakyčiau, kad tai nepakeliama našta.

- Kaip atsipalaiduojate, ilsitės?

- Pastaruoju metu nepavyksta, nes atsipalaidavimui reikia laiko - knygai, filmui, draugams. Dabar tiesiog nėra kada.

- Ar praleidinėjate Seimo posėdžius?

- Meluočiau, jei sakyčiau, kad ne. Bet praleidinėju tiek, kad dar nė karto man nereikėjo taikyti kokių nors sankcijų. Jei praleidžiu posėdį, tai dėl svarbios priežasties. Pavyzdžiui, dažniausiai tenka praleisti ketvirtadienio popietinį posėdį, kai esu kviečiamas į susitikimus Klaipėdoje. Tačiau visada stengiuosi pasverti prioritetus ir pirmiausia atlikti Seimo nario pareigas.

- Ką ketinate nuveikti pirmadienį, po švenčių grįžęs į Seimą?

- Jau bus kaip ir Naujųjų metų šventės išvakarės, greičiausiai su partijos kolegomis aptarsime politinę situaciją. Pasižiūrėsiu kai kuriuos įstatymo projektus - ar “juda” Seime per komitetus. Susitvarkysiu kanceliarinius dalykus. Labai norėčiau atsakyti į gautus sveikinimus ir pats išsiųsti šventinius atvirukus. Gal tai padės nusiteikti šventėms. Naujuosius metus kartu su Ieva sutiksime draugų kompanijoje Palangoje.

- “Pamesite” vaikus - ir dingsite švęsti?

- Turiu auksinę uošvę, ji maloniai pažadėjo mus trumpam išvaduoti nuo tėvystės pareigų ir teisių. Bet jaučiuosi laimingas, kad esu jomis susaistytas.