Po daugelio metų kalbėjimo – tai labai svarbus žingsnis, tačiau tai tik būtinos reformos pradžia. Tam, kad ji būtų įgyvendinta, o vaiko teisės visapusiškai ginamos, dar reikia kitų įstatymų pataisų.

Pirmiausia, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, pataisų, numatančių pagalbą šeimai ir vaikui, visų atsakingų institucijų bendradarbiavimą ir tarpusavio veiksmų koordinavimą, atsakomybę ir pareigą atpažinti smurtą ir jo riziką, galiausiai pranešti apie jį. Seimas neeilinėje sesijoje po pateikimo pritarė parengtoms įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų pataisoms. Didelis darbas laukia pavasario sesijoje. Viena iš pateikto įstatymų paketo autorių Dovilė Šakalienė „Savaitėje“.

Viena problema yra ta, kad mūsų pačių visuomenė daugelį metų gyveno baudžiauninko mentalitete. Mes buvome pripratę būti mušami visais lygiais: ir vaikai šeimose, ir darbuotojai savo darbdavių, ir visuomenė valdžios.

– Geri darbai labai greitai pasimiršta, o blogi įsimena ilgam. Smurtas prieš vaikus uždraustas, Seimo nariai glėbesčiuojasi, visi patenkinti, bet, kai aš paklausiau diskusijų, kurios vyko Seimo salėje, man susidarė toks įspūdis, kad galvose nelabai kas ir pasikeitė. Argumentai dar išlikę iš ano pasaulio. Ar jums neatrodo, kad pavasarį bus labai sunku apsispręsti ir bus be galo daug diskusijų, kurios gali būti visiškai pašalinės ir nereikalingos?

– Taip. Jau dabar matau, kad taip ir yra. Jau dabar Seimo koridoriuose matyti tokios gana aiškios tendencijos, kad tie žmonės, kurie iš tiesų ir nenorėjo reformos, tie žmonės, kurie smurtą prieš vaiką  vadina „beržine koše“ ir laiko auklėjimo priemone, iš esmės pasidavė visuomenės spaudimui, pasidavė mentaliteto lūžiui, bet viduje pokytis neįvyko.

Ką girdžiu Seime? Kad planuojamos pataisos, kuriomis stengtųsi per tą pilną įstatymų paketą vėl pradėti tuos pačius žaidimus, trukusius 21 metus. Svarstoma, kaip galbūt atšaukti smurto draudimą, kaip galbūt apvelti fizinių bausmių apibrėžimą, kad gal vis dėlto truputį mušti galima, tik smarkiai negalima, kaip tą regresą sugrąžinti.

Antras dalykas, kalbant apie tas pataisas, vis nėra tokio suvokimo, kad vaiko teisių apsaugos tarnybos, socialiniai darbuotojai turi būti ne baudėjai, ne viršininko institucija, kuri ateina, patikrina, kontroliuoja, nubaudžia, kišasi į tavo gyvenimą, bet kad tai turi būti pagalbos teikėjai.

– Bet tai ir yra pats didžiausias jų argumentas – bus kišamasi į šeimą,  bus prievarta atiminėjami vaikai, tai darys pikti kaimynai arba kokie nors blogi draugai.

– Man atrodo, kad mes čia turime dvi problemas, kurios yra atskiros, tik susiveda į tą patį gąsdinimo, melo ir demagogijos lauką. Viena problema yra ta, kad mūsų pačių visuomenė daugelį metų gyveno baudžiauninko mentalitete. Mes buvome pripratę būti mušami visais lygiais: ir vaikai šeimose, ir darbuotojai savo darbdavių, ir visuomenė valdžios.

Mums labai sunku patikėti, kad kažkas gali ištiesti pagalbos ranką. Tik, gink, Dieve, nepasirodyti, kad esi pažeidžiamas, nes sutryps. Tikrai tai turėjo pagrindo. Antras dalykas, vis dar kažkuriai daliai mūsų politikų ir net tų, kurie priklauso gana protingom ir mąstančiom partijom, vis dar sunku suvokti, kad mes turime rytų kaimyno veikimą, Rusijos investuojamas milžiniškas lėšas, kad tik mūsų visuomenę išlaikyti slaviškam (ne tautiniam, o politiniame kontekste, noriu pasakyti) – Rusijos tipo – mentalitete.