Kol mano pasaulyje nebuvo dukros, įtartinai žiūrėjau į išrankias mamas, kurioms, regis, niekas neįtikdavo. Maistas – nesveikas, drabužiai – nekokybiški, ugdymas – sovietinis. Dabar pati tokia tapau. Ir visai dėl to nesigailiu – esu rami, nes kol dukra negali pati savimi pasirūpinti gauna viską, kas geriausia.
Galbūt skeptikai teisūs – nepaisant tėvų pastangų, užaugusi dukra valgys bulvių traškučius, žiemą nenešios kepurės ir turės mokytis toje pačioje sistemos mėsmalėje kaip ir visi Lietuvos vaikai. Tegu. Tačiau aš būsiu tikra, kad per svarbiausius pir