Pasaulio pabaigos teorijų būta daug: nuo tvano iki ateivių invazijos ir visiško Žemės sunaikinimo. Atrodo, kad Nibiru planeta tapo viena pagrindinių veikėjų 2012 m. gruodžio 21 d. "pasaulio pabaigos" pasakoje.

"Melancholiją" sukūręs režisierius Larsas von Trieras ir kiti majų kalendoriuje numatytos pasaulio pabaigos įkvėpti kūrėjai per pastaruosius kelerius metus tiesiog užvertė žmones apokalipsę pranešančiomis knygomis bei filmais. Moksliškai nepagrįsta hipotezė apie Nibiru planetą jau kelerius metus taip pat kelia visuotinę isteriją. Kodėl būtent ji – atsakyti negali niekas. Žinoma, prisideda kelios sutampančios fantastų skelbtos datos, internetas (kuriame apstu suklastotų vaizdo siužetų su teleskopuose "užfiksuota" Nibiru), filmai, kuriuose Žemę sunaikina būtent kita planeta ar asteroidas.

Tačiau Nibiru pasaka giliai įtikėjusių žmonių nenuramina niekas: nei mokslininkų, nei įvairių institucijų (pavyzdžiui, NASA) pareiškimai, kad Nibiru nėra ir greičiausiai niekada nebuvo.

Plačiau papasakoti apie Nibiru hipotezę paprašėme mokslo populiarinimu užsiimančio astrofizikos mokslų daktaro iš Lesterio universiteto Kastyčio Zubovo.

– Sakykite, ar įmanoma, kad astronomai "nepastebėtų" Žemės link artėjančio milžiniško dangaus kūno?

– Ko gero, neįmanoma. Aišku, tai priklauso nuo objekto dydžio. Šiuo metu aplink Žemę skrieja infraraudonųjų spindulių teleskopai, kurie stebi dangų ir ieško dar nežinomų asteroidų ir kitų mažų akmenukų. Taip per pastarąjį dešimtmetį atrasti keli šimtai didesnių nei 100 m skersmens asteroidų, kurių orbitos kerta Žemės orbitą, t. y. jie kartais nuo Saulės yra nutolę labiau nei Žemė, o kartais būna arčiau. Manoma, kad jų gali būti apie penkis tūkstančius. Daugumos šių asteroidų skersmuo nedaug viršija 100 metrų – nukritę į Žemę, jie sukeltų katastrofą toje šalyje, į kurią pataikytų, bet visai Žemei ir žmonijai pavojus ima grėsti, tik jei asteroido skersmuo viršija kilometrą. Tokie asteroidai ir ypač planetos, jei netyčia skristų artyn Žemės, būtų pastebėti likus daugeliui metų iki susidūrimo.

– Nibiru hipotezes labiausiai kaitina tai, kad mokslininkai neva žino apie tą planetą, bet tyčia nepraneša žmonėms, – tai dėl to, kad bijo panikos, tai dar dėl kitų priežasčių. Jeigu milžiniškas objektas tikrai skrietų į Žemę, ar žmonija būtų informuota?

– Kiek man žinoma, slapta informacija yra tik tokia, kurią įslaptina valstybės valdžia ar kariuomenė, nes jos viešumas gali kenkti nacionaliniam saugumui. Nors neabejoju, kad žinia apie Nibiru ar kitokio pražūtingo objekto artėjimą prie Žemės sukeltų masinę paniką, visgi netikiu, kad tokia informacija galėtų ilgai išlikti slapta. Ir dėl to, kad mokslininkai linkę bendradarbiauti bei viešinti savo atradimus, ir dėl to, kad dabar Nibiru turėtų būti matoma net plika akimi, ką jau kalbėti apie tūkstančius astronomų mėgėjų, žiūrinčių į dangų pro teleskopų akutes savo kiemuose. Visų jų nutildyti nepavyks – tai įmanoma tik kvailokuose Holivudo filmuose.

– Kokiu atstumu dabar nuo Žemės turėtų būti Nibiru, kad gruodį ji tikrai atsitrenktų į Žemę? Ir koks būtų jos matomumas dangaus skliaute?

– Žemė savo orbita aplink Saulę juda 30 km/s greičiu, panašiu greičiu juda ir kitos planetos. Taigi ir Nibiru, nors ir judėtų visiškai kitokia orbita, negalėtų judėti daug greičiau. Per du mėnesius ji nuskrietų maždaug 150 mln. km – tai lygu atstumui tarp Saulės ir Žemės ir mažiau nei vidutinis atstumas tarp Žemės ir Marso.

Taigi jei Nibiru būtų bent Mėnulio dydžio, mes ją matytume puikiai, kaip gana ryškią žvaigždę, plika akimi.

– Visgi hipotetiškai, jeigu koks dangaus kūnas grasintų Žemei, ar tai reiškia pasaulio (arba tik žmonijos) pabaigą, ar šiuolaikinės technologijos pažengusios tiek, kad būtų įmanoma jį, pavyzdžiui, numušti, paveikti orbitą ir pan.?

– Taip, kaip Bruce'as Willisas kino juostoje "Armagedonas", padaryti negalėtume – branduolinių užtaisų galios nepakaktų netgi dideliam asteroidui sunaikinti, ką jau kalbėti apie kitą planetą. Jei tokį pavojingą asteroidą aptiktume dar jam esant labai toli, tuomet reikalingi pokyčiai, siekiant išvengti susidūrimo su Žeme, būtų menki, todėl tai padaryti būtų įmanoma.

– Pataisykite, jeigu klystu. Internete klaidžioja pranešimai apie tokią planetą X. Vieni teigia, kad tai – asteroidas, kiti – kad planeta ir ne bet kokia, o būtent Nibiru. Gal galite trumpai apie ją papasakoti?

– Žinau tiek, kad Planetą X ir Nibiru (kiek teko girdėti, tai visada iš esmės vienas ir tas pats dalykas) sugalvojo toks amerikietis mistikas, pseudomokslininkas Zecharia Sitchinas (beje, iš jo kūrybos atėjo ir anuakiai, apie kuriuos irgi kas nors kartais parašinėja). Dar planetos X egzistavimas "pagrindžiamas", rodos, šumerų laikų bareljefais, kuriuose minima deivė Nibiru, o kažkuriuose iš tų bareljefų vaizduojama lyg ir Saulės sistema su viena "papildoma" planeta.

Planeta žymima "X", nes yra neva "dešimtoji" – po visų "devynių" planetų, Saulės ir Mėnulio; šitai irgi sugalvojo Z.Sitchinas bei jo pasekėjai, kai dar Plutonas buvo laikomas planeta ir jokių kitų planetų nebuvo rasta. Tai visiškai neatitinka mokslinio supratimo, nes planetos apibrėžtis tada nebuvo labai griežta – 2005-aisiais ją perrašius Plutonas tapo nykštukine planeta kartu su dar keturiais Saulės sistemos objektais. Taigi Saulės sistemoje yra arba aštuonios, arba 13 planetų, bet jokios Nibiru, skriejančios taip, kad galėtų pataikyti į Žemę ar greta jos praskristi, nėra.

– Taigi nėra jokio realaus mokslinio pagrindo, tačiau žmonės kažkodėl tiki ta pasaka. Kaip manote, kodėl būtent Nibiru sulaukė tokio populiarumo?

– Tikrai nežinau, kodėl būtent Nibiru. Bet tai tiesiog dabartinė "einamoji" pasaulio pabaigos pseudomokslinė pasaka. Prieš keletą metų buvo daug kalbama, kaip LHC (Europos branduolinių tyrimų organizacijos laboratorijoje esantis energijos dalelių greitintuvas – red. past.) sunaikins Žemę; dar anksčiau, lyg ir 2003-iaisiais, irgi buvo kalbama apie Nibiru, bet jai neatskridus data buvo "nukelta". Turbūt niekada nebus taip, kad pasaulyje neklaidžios panašios istorijos.

Dar prisideda tai, kad kažkas kažkur lyg atkapstė duomenis, esą kažkoks majų kalendorius baigiasi būtent 2012 m. Tikintys ir besidomintys astrologija dar buvo girdėję, kad maždaug dabar mes pereiname į Vandenio erą. Keletas tokių sutapimų, laiku ir vietoje pritemptų prie tos pačios datos, ir lėmė tai, kad istorija išplito ir tapo bent jau girdėta daugeliui.

– Kaip jūs, astronomai, reaguojate į Nibiru hipotezę? Ar apskritai diskutuojate? Ar sulaukiate žmonių klausimų dėl to?

– Tarpusavyje astronomai nebent kartais apie tai pajuokauja, bet tai jau senokai nusibodo. Žmonės, aišku, klausinėja – Molėtų astronomijos observatorijos paskaitininkas Saulius Lovčikas man yra sakęs, kad kone kiekvieną kartą, vesdamas ekskursiją, sulaukia klausimo apie Nibiru. Tai šiek tiek nervina, bet aš asmeniškai esu linkęs paaiškinti klausiančiam, kodėl tai kvaila, o ne pajuokti žmogų.

– Kaip rekomenduotumėte atsirinkti patikimą informaciją apie panašias hipotezes?

– Įvairių institucijų tinklalapiai skelbia pranešimus spaudai; tai, kas ten parašyta, yra patikima, tik visada reikia atkreipti dėmesį, ar minima, kiek tvirtai patys mokslininkai įsitikinę rezultatų teisingumu. Tačiau daugelio naujienų ten gali ir nebūti.

"New Scientist", space.com, technologijos.lt (lietuvių kalba), "Universe Today", "Scientific American" – geri šaltiniai, ten renkama informacija iš įvairių institucijų, rašomi pažintiniai straipsniai.