Prisipažinsiu, nelengvai apsisprendžiau vykti pasižvalgyti į mums mažai žinomą Zimbabvę. Tačiau grįžau pakerėta šios šalies gamtos grožio, nors skurdus žmonių gyvenimas, sunki Zimbabvės ekonominė situacija iš pradžių trikdė. Vis dėlto turistams ši Pietų Afrikos šalis gali tapti tikru rojumi. Tiems, kurie ieško aktyvaus poilsio ir egzotikos, Zimbabvė – tikra oazė.

Iš Londono į Zimbabvės sostinę Hararę skridau "Air Zimbabwe" lėktuvu. Įsikalbėjome su šalia manęs sėdėjusia moterimi – austre Angie, jau 13 metų gyvenančia buvusioje britų kolonijoje Zimbabvėje. Šią šalį ji pamilo dėl nuostabios gamtos ir gero oro. Tačiau moteris neneigė, kad šiuo metu šalyje gyvenimas yra sunkus: "Yra dvi Zimbabvės – tikroji ir skirta turistams. Jūs matysite gražiąją šalies pusę."

Suprantama, turistai į Zimbabvę ir vyksta pamatyti tai, kas gražiausia ir įspūdingiausia – Viktorijos krioklį, nacionalinius parkus, su niekuo nepalyginamą kraštovaizdį, kurio akcentas daugelyje vietų – milžiniški akmenys, formavęsi milijonus metų.

Informacijos apie Zimbabvę man jau buvo suteikusi kelionių agentūros "Baltic-Clipper" projektų vadovė Daiva Anciūnaitė. Ji šioje šalyje lankėsi balandį, ieškodama naujų maršrutų, galinčių sudominti egzotikos ištroškusius turistus, ir taip pat grįžo sužavėta. Išankstinis profesionalo parengimas tokiai kelionei labai pravertė.

Zimbabvė – Afrikos rojus. Taip skelbia šalies reklamos. Ir tai yra tiesa, jeigu kalbame apie šalies grožį. Norint pamatyti tą rojų, reikia neužsibūti šalies sostinėje Hararėje, o kuo greičiau vykti tolyn.

Geriausia turėti JAV dolerių

Afrikos gamta mane pavergė iškart, kai tik kartu su grupe Anglijos, Zimbabvės ir Latvijos žurnalistų pradėjome kelionę per šalį iš Hararės. Susipažinti su Zimbabve mus pakvietė šios šalies turizmo tarnyba "Zimbabwe tourism Authority" (ZTA) kartu su "Baltic Clipper".
Afrikos keliais iš Hararės per Masvingą ir Gveru į Bulavajo nuvažiavome apie 500 km, o iš ten jau skridome į Zimbabvės turizmo sostinę – Viktorijos krioklių miestą (Victoria Falls).

Turistams ši šalis yra labai patraukli, jiems čia yra pačių įvairiausių pramogų. Ir nemaža nemaža problema – Zimbabvėje buvo beveik neįmanoma išsiimti pinigų iš bankomatų. Tačiau čia visur galima atsiskaityti ir JAV doleriais.

Pasivaikščiojimai su liūtais

Stulbinantys Afrikos saulėtekiai mane priversdavo keltis dar prieš aušrą, kad tik nepražiopsočiau šio įstabaus reginio. Pirmą kartą jį pamačiau netoli Masvingo miesto, prie Mutirikwi ežero, iš nedidelio, bet jaukaus augaluose paskendusio "Inn" viešbučio terasos. Raudona dangaus pašvaistė ten, kur turi patekėti saulė, paukščių čiulbėjimas ir nuostabus kraštovaizdis tiesiog gniaužė kvapą. O tekančią purpurinę saulę stebėjau virš kalno, pakeliui į Didžiąją Zimbabvę – istorinę šalies vietą, vadinamą Afrikos "garbingaisiais namais". Tai – daugelį amžių stovintys gyvenvietės griuvėsiai, įspūdingiausias senovės statinys Pietų ir Centrinėje Afrikoje.

Pirmoji artima pažintis su laukine gamta įvyko Gveru nacionaliniame parke "Antelope park". Safariuose turistams leidžiama pajusti laukinę gamtą visai iš arti. Viena organizuojamų pramogų – pasivaikščiojimas su liūtais. Dvi dar metų neturinčios jaunos liūtės mielai pozavo su mumis, bet įveikti baimę pavyko tik po to, kai įsitikinau, kad jos klauso dresuotojų komandų. Vis dėlto buvome įspėti, kad tai – laukiniai, o ne naminiai gyvūnai, ir išklausėme instruktažą, kaip elgtis, kad neiššauktume liūtų agresijos.

Poilsis ant akmeninės sofos

Bulavajo aplylinkėse prasideda akmenų kraštas – Matopo kalvos. Milžiniški granito rieduliai, manoma, susiformavo daugiau kaip prieš 3300 mln. metų, kai Žemė dar neturėjo atmosferos.

Tačiau didžiausią įspūdį šiame krašte paliko žavinga poilsio oazė "Camp Amalinda". Tarp didžiulių uolų įrengti nameliai svečiams, kurių vieną ar kelias sienas sudaro natūralūs akmenys, iš jų išskaptuotos dušo patalpos, pakylos. "Camp Amalinda" svečiai vakaroti renkasi taip pat tarp natūralių uolų įrangtame bare ar valgomajame. Čia pat yra ir poilsiui skirta patalpa, su akmenine sofa ir ugniakuru. Vakarais su svečiais čia vakaroja ir viešbučio šeimininkai – sutuoktiniai Priscilla ir Billy.

Prie viešbučio įrengtas baseinas, vėlgi išskaptuotas iš uolos. Už kelių šimtų metrų plyti kalnai ir savana. Ten turistai jau gali stebėti laukinį gyvenimą. O saulėtekiai "Camp Amalindoje" – lyg stebuklas. Ir jų galima matyti ne vieną, o kelis, tereikia pakeisti žiūrėjimo vietą.

Krioklys įamžino upės katastrofą

Viktorijos krioklys – vienas didžiausių pasaulio stebuklų, susiformavusių natūraliai, be žmogaus įsikišimo. Jis yra pasienyje tarp Zambijos ir Zimbabvės valstybių. Krioklyje gausu salelių, kurios dalija jį į daug mažų krioklių.

"Iki 500 m aukščio iškylantys miglos kamuoliai, matomi iš beveik 40 km nuotolio, įspėja apie nuostabią šios neatsargios upės katastrofą: artėdama jos link, didžioji Zambezės upė ramiai plukdo savo vandenis – tik viena kita salelė skaido mieguistą jos tėkmę. Aplinkiniam kraštovaizdyje – Zambijos ir Zimbabvės pasienyje vilnijančiose pievose su medžių guogeliais ir iškilmingame upės judėjime – jokių artėjančių dramos ženklų. Taiki vidurupyje 1,6 km pločio Zambezė staiga puola per uolas žemyn ir visiškai pakeičia savo charakterį. Uolų suskaldyta nuo kranto iki kranto vandens masė krinta ilgomis juostomis, kurios kunkuliuodamos ir pašėlusiai riaumodamos kaskadomis ritasi į siaurą akmeningą stačiasienę bedugnę. Tai iš tikrųjų nuostabus reginys", – taip Viktorijos krioklys pristatomas knygoje "Didieji pasaulio stebuklai".

Afrikiečiai moka džiaugtis gyvenimu

Kada geriausiai vykti į Zimbabvę? "Bet kurią metų dieną", – atsakė ZTA atstovė Londone Felicia Munjaidi. "Baltic Clipper" darbuotoja patikslino, kad norintieji keliauti tikrai galės pasirinkti jiems patogų laiką, mat turizmo sezonas pakankamai ilgas.

Rugsėjį Zimbabvėje prasideda vasara, tai – palankiausias metas medžioklei. Ką labiausiai vilioja Viktorijos krioklys, tiems geriau vykti nuo vasario iki liepos – po lietaus sezono kriokliu teka didžiausias vandens tūris. Tačiau gamta grožėtis čia galima visais metų laikais, kaip sako patys zimbabviečiai – 365 dienas per metus.

Safariuose galima gėrėtis laukine gamta ir žvėrimis – žirafomis, liūtais, drambliais, buivolais, zebrais, antilopėmis ir kitais. Zimbabvės savanoje yra didžiausios galimybės pamatyti leopardą. Plaukiant laivu Zambezės upe kvapą gniaužia egzotiški augalai, pro laivo priekį į vandenį šmurkštelintis didžiulis aligatorius ar besimaudantys begemotai ir drambliai.

O beždžionių Zimbabvėje galima prisižiūrėti iki soties. Įdomiausia stebėti babuinus, kurie jaučiasi  visateisiais šeimininkais.

Ne iš piršto laužtos kalbos apie afrikiečių svetingumą ir nuoširdumą. Nors daug šios šalies gyventojų gyvena sunkiai, tačiau iš jų veidų beveik niekada nedingsta šypsena. Afrikiečiai moka džiaugtis mažomis smulkmenomis.

O jeigu šona kalba zimbabviečiui pasakysi "mažita" – "ačiū", gali tapti kone geriausiu jo draugu.

Faktai apie Zimbabvę

Zimbabvė – valstybė Pietų Afrikoje, tarp Zambezės ir Limpopo upių. Oficialios kalbos – šona ir anglų. Plotas – 390 580 kvadratinių kilometrų. Gyventojų – apie 12 mln. Valiuta – Zimbabvės doleris, šiuo metu tai labiausiai nuvertėjęs piniginis vienetas pasaulyje.

Buvusi britų kolonija

Anksčiau šioje vietoje buvo anglų kolonija Pietų Rodezija. 1965 m. vietinis lyderis Janas Smitas paskelbė apie planus atsiskirti nuo Britų imperijos, vėliau buvo paskelbta nepriklausomybės deklaracija ir valstybė tapo Rodezija, nepriklausoma šalimi. Šios nepriklausomybės britai nepripažino. 1980 m., pripažinus šalies nepriklausomybę, ji pasivadino Zimbabve.

Rekordinė infliacija

Infliacijos tempai šioje šalyje didžiausi pasaulyje: oficialiai jie siekia daugiau kaip 2 mln. procentų, nors manoma, kad faktiškai šie rodikliai kur kas didesni.

Zimbabvės prezidentas Robertas Mugabė ir jo politinis konkurentas Morganas Tsvangirai rugsėjo pradžioje pasirašė istorinę valdžios pasidalijimo sutartį. Pasaulis tokį susitarimą įvertino kaip didžią dieną Zimbabvei.

Gurmanai ragauja mopani kirminą

Zimbabvėje pagrindinis maistas – jautiena, vištiena, bulvės ir sadza – kukurūzų kruopų košė, valgoma rankomis kartu su mėsos patiekalais. Turistams, norintiems egzotikos, zimbabviečiai pasiūlo paragauti ne tik krokodilo mėsos, bet ir mopani kirminą – jų skoniui, tikrą delikatesą.

Geriausia vieta išbandyti šį proteinų šaltinį – Boma restoranas "Victoria Falls Safari Lodge" viešbutyje, nacionalinio vakaro metu. Pirmą kartą ragavusiems mopani kirminą išduodamas specialus pažymėjimas.

Rankomis nuo mopani medžio surinkti kirminai paprastai yra verdami pasūdytame vandenyje, po to džiovinami saulėje. Gerai išdžiovinti jie gali būti tinkami valgyti ilgą laiką.

Mopani kirminai proteinų turi triskart daugiau nei mėsa. Jų skonis panašus į džiovintos žuvies. Paruošto valgymui mopani kirmino išvaizda primena džiovintą mėsos gabaliuką.