Netradicinių kelionių įspūdžių ir įkvėpimo ištroškusios sielos jau netrukus galės gardžiuotis žymaus lietuvių dailininko, fotomenininko Mariaus Abramavičiaus pasakojimais iš tolimo ir vakariečių prieštaringai vertinamo Irano. Knygoje "Punktyrai kelio paraštėse" sudėti autoriaus dienoraščiai ir nuotraukos iš kelionės į Iraną, pakeliui pabūnant Gruzijoje, Turkijoje, Azerbaidžane.

Vienų šlovingos Persijos imperijos kultūros lopšiu, kitų – blogio ašimi ir branduolinių širšių lizdu vadinamas Iranas, nors ir kaustomas stereotipų, išsaugojo nepalytėtą gamtos grožį, įspūdingas istorines vertybes ir kvapą gniaužiančią prabangą. M.Abramavičiaus knyga traukia vaizdingu, sodriu pasakojimu ir gebėjimu įžvelgti istorijos ir dabarties sąsajas, pagarba kitų tautų ir kultūrų žmonėms bei tradicijoms, taip pat mokėjimu įžvelgti tai, kas paprasta akimi tarsi ir neregima.

"Žaidimas yra tikrovė" – knyga apie gyvenimą be pagražinimų. Jaunų žmonių gyvenimą. Apie devyniolikmetę merginą Mirjam, pagaliau ištrūkusią iš tėvo kontrolės ir išsiveržusią į studentišką laisvę, bet neturinčią supratimo, ką su ja veikti. Apie tai, kad gyvenimą reikia išmėginti laiku, kai esi 13 ar 14, o ne vėliau, kai alkoholis, žolė ir seksas pasiekiami taip lengvai. Imk kiek nori – bet ar godžiai griebdamas siūlomą laisvę mokėsi sustoti?

Ši knyga – ir apie Mirjam brolį Miką, mažą berniuką, nors ne toks jis ir mažas – dvylikos, tik kad atrodo kaip dešimties. Jis labai negražus. Jo niekas nemyli, net tėvai, tačiau jam nestinga nei proto, nei beprotybėn varančių galių numatyti ateitį.

Remigijaus Misiūno apysakos paaugliams "Sutrumpintas meilės terapijos kursas" ketvirtame viršelyje rašoma: "Trylika metų – labai keistas amžius. Kažkas neįprasto darosi krūtinėje pamačius merginą. Nesuprasi – gripas ar kokia kita liga. Staiga supranti – kad geriausia išeitis – bėgti kur akys mato arba ieškoti sutrumpinto meilės terapijos kurso. Ir nesvarbu, kokie metai už lango – 1977-ieji ar 2009-ieji. Trylika metų – visada labai keistas amžius."

R. Misiūno pasakojimas apie tryliktą vasarą pionierių stovykloje knygos herojaus valia nejučia nuvingiuoja dešimtmetį pirmyn ar atgal. Literatūros kritiko dr. Kęstučio Urbos nuomone, vienas knygos pranašumų – kad pasakotojas, išskyrus porą smulkmenų, nepersistengia šaipydamasis iš sovietmečio absurdų. Labai švelni ir įtaigi ironija lemia pavydėtiną stilistinį knygos vientisumą. Su tokia pat ironija kalbama ne tik apie brendimo pojūčius, bet ir apie autentiškai pristatytus socialinius reiškinius.