Garbingą sukaktį švenčianti ilgametė kino kritikė ir Lietuvos televizijos laidų vedėja Izolda Keidošiūtė pripažįsta niekada savo gyvenimo neįsivaizdavusi be kino.

Kolegos ir bičiuliai, prisimindami spalvingus ir meile kinui persmelktus jubiliatės metus, lig šiol ją vadina infekuota kino karaliene ir vaikščiojančia enciklopedija.

Dalydamiesi prisiminimais, teikdami netikėtas dovanas ir pristatydami specialiai šešiasdešimtmečio proga sukurtą filmą artimiausi draugai sveikino I.Keidošiūtę. Viskas jubiliejaus šventėje susiję su didžiausia kino kritikės ir žurnalistės meile – kinu.

Dirbti televizijoje I.Keidošiūtė niekada nenorėjo, labiau traukė spauda. Vis dėlto tik televizijos specializacijos studentams buvo dėstoma kino istorija, tačiau net ir pradėjusi dirbti televizijoje pašnekovė nemanė, kad ilgai čia užsibus. Vėliau televizija tapo antraisiais namais.

"Susitikimų buvo be galo daug nuostabių: nuo Seano Connery, Alaino Delono, Sophios Loren, Leonardo DiCaprio. O jeigu su lietuvių režisieriais – tai su visa ta auksine karta. Tai buvo didžiausi mano išgyvenimai ir didžiausia laimė dirbti su geriausiais lietuvių režisieriais ir aktoriais. Deja, daugelis jau išėjo anapilin. Turbūt laida apie Vytautą Žalakevičių – viena mano geriausių padarytų laidų", – prisiminė kritikė.

Kaip mokytoja I.Keidošiūtė buvo reikli, kartais nenuspėjama, tačiau dirbti su ja, pasak jos mokinės Lolitos Bytautaitės, visada buvo įdomu.

"Galiu drąsiai pasakyt, kad mano pirmas išvažiavimas 1997 m. į Kanus buvo jos nuopelnas, jos padrąsinimas. Galiu sakyti drąsiai, jog grįžusi supratau, kad aš gyvenu ne tik Lietuvos, o pasaulinėje kino arenoje", – teigė LTV laidos "Durys atsidaro" vedėja L.Bytautaitė.

Pašnekovė pasakojo, kad I.Keidošiūtė niekaip nesuprasdavo, kaip nuvykus į festivalį galima pažiūrėti mažiau nei dešimt filmų. Kinas jai visada buvo svarbiausias.

"Televizijos žiūrovas ją pažįsta kaip enciklopediją apie kiną, aš ją pažįstu kaip mielą draugę. Nors su ja bendrauti būdavo sunku – po penkių minučių ji pradėdavo kalbėti apie kiną ir visos kitos problemos nueidavo į kitą planą. O kad su ja kalbėtum apie kiną, reikėdavo šį tą nusimanyti. Tad labai stengiausi kuo daugiau sužinoti iš jos", – pasakojo buvęs televizijos režisierius Vytenis Pauliukaitis.

Paklausta, ar šešiasdešimt metų – daug, I.Keidošiūtė sako, kad taip: juk beveik visi režisieriai iki tokio amžiaus jau būna sukūrę geriausius savo darbus.