Muziejinių eksponatų kelionės į užsienį tampa sudėtingomis logistinėmis operacijomis

Meno kūriniai skirti visuomenei, reprezentuoja šalį svetur. Žiūrovai, besigėrintys kūriniais, retai tesusimąsto, kokį kelią jiems reikėjo įveikti iki ekspozicijos. Tuo rūpinasi specialistai, gerai išmanantys nacionalinius meno vertybių gabenimo ypatumus.

Visos kliūtys įveikiamos

Mikroautobusai, milžiniški sunkvežimiai ar krovininiai lėktuvai – jokios transporto priemonės nestebina, kai reikia pergabenti neįkainojamas meno vertybes. „Jeigu norime parodyti pasaulinio lygio menininko darbus, o lėktuvo durys per mažos, tai dar joks kriterijus“, – šypsojosi Lietuvos dailės muziejaus vyriausiasis muziejininkas Skaistis Mikulionis ir puse lūpų užsiminė, kad kitais metais Lietuvą turėtų pasiekti itin aukšto lygio paroda. „Kai pasirašysime kontraktą ir užbaigsime projektą, tuomet tikrai viską papasakosiu“, – pažadėjo jis.
Kiekvieno meno kūrinio gabenimo būdas skirtingas, tačiau visuomet pirmiausiai atsižvelgiama į tai, kad būtų užtikrinamas visapusiškas saugumas. „Įprasta, kad vertingus daiktus lydi apsauga. Be abejo, draudimas taip pat neišvengiamas. Tačiau tai tik simbolinis dalykas. Juk patys suprantate – kaip kitos saulės, mėnulio, taip ir antro „Žalgirio mūšio“ nėra. Todėl jo įvertinimas, sakykime, milijonais litų yra tik simbolinis“, – aiškino S.Mikulionis.
Paveikslo „Žalgirio mūšis“ atgabenimą muziejaus darbuotojas atsimena kaip vieną sudėtingiausių jo karjeroje logistinių operacijų. Dviejų tonų konteineryje įdėtą paveikslą kaip diplomatinį krovinį nuo durų iki durų lydėjo apsauga. Kadangi Taikomosios dailės muziejaus durys buvo per siauros paveikslui įnešti, teko jų angą praplatinti, o vėliau iš naujo užmūryti.
Tačiau visus iškylančius sunkumus atperka rezultatas. „Pernai į Maskvą, Tretjakovo galerijos 150-mečiui skirtą parodą „Europa–Rusija–Europa“, vežėme tris puikius Lietuvos dailininkų darbus. Mstislavo Dobužinskio „Tilto gatvė Vilniuje“, Tado Goreckio „Aklas elgeta su berniuku“ ir Jono Švažo „Raudoni laivai“, kuris buvo pakabintas šalia garsiojo Pablo Picaso paveikslo, mano nuomone, nenusileido pasaulinio garso darbams“, –džiaugėsi S.Mikulionis.
„Dailininkai kūrė kūrinius, kad juos matytų žmonės. Nors kūrinys galėtų nuolat būti tik mūsų muziejaus ekspozicijoje, norime, kad mūsų kultūrą žinotų ir užsienyje. Neužtenka knygų ir interneto, reikia tuos kūrinius ir rodyti. Gaila ar negaila išvežamų kūrinių, toks yra muziejų darbas. Ir, be abejo, labai džiaugiamės, kai geros parodos geri kūriniai atkeliauja į Lietuvą“, – kūrinių kelionių priežastis aiškino muziejininkas.

Didžiausios išlaidos – saugumui

Į vienas keliones meno kūrinius išveža tarptautinės transporto kompanijos, į kitas juos lydi patys muziejaus darbuotojai ir gabena muziejaus transportu. „Logistikos niekada specialiai nesimokiau. Viską sužinai dirbdamas“, – tikino menotyrininkas. Prieš visas meno kūrinio keliones jam tenka domėtis kiekvienos šalies įstatymų subtilybėmis.
„Kaip vieną nemaloniausių dalykų atsimenu, kai dėl biurokratinių trukdžių teko Rusijos pasienyje stovėti pusantros paros. Juk muziejiniam eksponatui tai tikrai ne į gera. Laimė, daugiau tokių dalykų nepasitaikė“, – vieną sunkiausių kelionių prisiminė jis.
Dabar didžiausi sunkumai iškyla draudžiant meno kūrinius. „Kūrinių saugumas yra labai brangiai kainuojantis malonumas. Valstybė nacionaliniams muziejams padeda duodama garantijas iki penkių milijonų litų. Tačiau to nepakanka, nes šios garantijos galioja tik Lietuvos teritorijoje. Jei vertingi kūriniai važiuoja, tarkime, iš Varšuvos, vis tiek jie pradeda keliauti nuo Varšuvos iki Lietuvos sienos, o šitai trumpai atkarpai reikalingas komercinis draudimas, kuris yra labai brangus“, – aiškino S.Mikulionis.
Kitais metais, kai Vilnius bus Europos kultūros sostinė ir čia vyks elitinės parodos, ši problema bus itin aktuali. „Valstybė galėtų duoti garantiją meno kūriniams, vežamiems nuo nuolatinės paveikslų saugojimo vietos iki Lietuvos dailės muziejaus (nuo durų iki durų), visai parodos vertei. Manau, tai būtų racionaliau, nei ieškoti pinigų privačiam draudimui“, – galimą išeitį siūlė jis.

Meno vagystės Lietuvą aplenkė

„Reikia pripažinti faktą, kad meno istorija – tai karų, vogimo ir plėšimų istorija. Juk kai kurie dailės kūriniai gali būti skirtingai traktuojami įvairių tautų, religijų, net sukelti politinius konfliktus. Visose didžiųjų pasaulio muziejų kolekcijose yra karinių trofėjų. Tai turbūt amžina problema“, – svarstė S.Mikulionis. Laimė, Lietuvoje kol kas meno kūrinių vagysčių gabenant nepasitaikė. „Beldžiu į medį ir tikiuosi, kad neteks to patirti“, – apie tokią galimybę net pagalvoti nenorėjo jis.
Viena priežasčių, kodėl Lietuvos muziejams pavyksta išvengti ilgapirščių, gali būti tokia, kad rinkoje žymiausias nacionalines meno vertybes parduoti būtų beveik neįmanoma. Nors, pavyzdžiui, Rusijoje juodoji meno kūrinių rinka funkcionuoja stebėtinai gerai. „Atsimenant karus Kaukaze, kai pirmą kartą buvo šturmuotas Groznas ir jame buvęs puikus muziejus, kūriniai iš jo Maskvoje pasirodė vos po dviejų savaičių“, – pasakojo meno žinovas.

Kūrėjus vadyba vargina

Šiuo metu S.Mikulionis rūpinasi būsima dailininko Giedriaus Jonaičio darbų paroda kaimyninėje Latvijoje. Pačiam dailininkui lieka tik viena užduotis – kurti. „Apie kūrinių gabenimą mažai ką išmanau. Palieku tai daryti profesionalams“, – tikino G.Jonaitis, kurio kūryba jau pristatyta Jungtinėse Amerikos Valstijose. Rudenį Lietuvos kariuomenės dienos proga jo karinės aviacinės tematikos paroda „Dangui ir tėvynei“ svečiuosis Latvijos užsienio dailės muziejuje.
„Ar džiugina tai, kad mano kūrinius pamato daugiau žmonių? Be abejo, neliūdina, tačiau ypatingai to tikrai nesureikšminu“, – prisipažino G.Jonaitis. Jeigu kažkas padeda užsiimti organizaciniais reikalais, kodėl gi ne. Kitu atveju geriau atsidėti kūrybai arba tiesiog Lietuvoje, Labanoro girioje su draugais prie laužo gerai pailsėti.
„Už kitus menininkus nekalbu, bet man visi tie vadybos, reklamos reikalai trukdo tiesiog dirbti. Todėl jais ir nesirūpinu. Man taip paprasčiau gyventi. Kol kas nebadauju, poreikiai mano nedideli. Jei situacija pasikeistų, kas žino, gal pradėčiau kitaip mąstyti?“ – svarstė G.Jonaitis. Personalinę parodą JAV jis nesididžiuodamas vadina tiesiog galimybe aplankyti tolimą kraštą ir neslepia didelio susidomėjimo nesulaukęs: „Ten visko pilna ir niekam niekas neįdomu. Bet jeigu pasiūlė, kodėl turėjau atsisakyti?“