Šiemet kovą sukanka 130 metų, kai Šiaulių apskrityje, Joniškyje, gimė garsi lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, vertėja, skaučių vadė ir pedagogė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958). Ji labiau žinoma dėl literatūrinės veiklos, o kad buvo ir garsi pedagogė, visą savo gyvenimą susiejusi su pedagogika, žinoma mažiau.

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fonduose saugomi paskutiniaisiais gyvenimo metais S.Kymantaitės-Čiurlionienės rašyti trys laiškai, adresuoti pusseserei mokytojai Onai Kaušaitei-Tamulaitienei.

Mokslo keliu

Sofija Kymantaitė gimė bežemio bajoro šeimoje. Tėvas Leonas Kymantas buvo puikus pasakininkas, mėgęs tautosaką, mokėjęs kalbų, išsilavinęs žmogus, motina Elžbieta Jarulaitytė-Kymantienė mėgo dainuoti. Tikėtina, kad tėvų meninė prigimtis didelės įtakos turėjo dukters charakteriui ir polinkiams formuotis. Materialiai šeima vertėsi sunkiai.

Taip jau susiklostė Kymantų gyvenimas, kad 1893 m. teko persikelti gyventi į Kulius (Kretingos apskritis), pas kleboną Vincentą Jarulaitį (motinos brolį). Klebonas pasiūlė svainiui ūkininkauti klebonijos ūkyje, mama padėjo šeimininkauti klebonijoje. Kunigas V.Jarulaitis globojo mažąją Sofiją, leido ją privačiai mokytis bendrų lavinimosi dalykų ir muzikos, vėliau ji mokėsi Palangos pradžios mokykloje mergaitėms.

1898 m. Kuliuose Sofija susipažino su neseniai čia atkeltu jaunu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu. Dvylikametė mergaitė jau gerai mokėjo skaityti ir rašyti lenkiškai, truputį rusiškai, tačiau lietuviškai skaityti ir rašyti nemokėjo. Taip J.Tumas-Vaižgantas tapo Sofijos pirmuoju lietuvių kalbos mokytoju. Toliau Sofija Kymantaitė mokėsi Peterburgo šv.Kotrynos gimnazijoje, o 1904 m. baigė Rygos realinę gimnaziją. 1904–1907 m. studijavo Krokuvos aukštuosiuose Baraneckio kursuose ir Krokuvos universitete mediciną, vėliau – filosofiją ir literatūrą.

Jaunystės metai

1907 m. S.Kymantaitė iš Krokuvos grįžo į Lietuvą ir netrukus, J.Tumo-Vaižganto paskatinta, įsitraukė į Vilniaus lietuvių kultūrinį gyvenimą. Pradėjo dirbti "Vilties" redakcijoje, rašė straipsnius apie lietuvių literatūrą, recenzavo knygas. Buvo aktyvi visuomeninio moterų sąjūdžio dalyvė. Būdama vos 21 metų,  dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune ir jame skaitė pranešimą. "Mums reikia mokytis, mokyklas kurti", – iš tribūnos skelbė jaunoji oratorė S.Kymantaitė.

Vilniuje per pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymą ji pirmą kartą pamatė savo būsimą vyrą – kompozitorių ir dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį (1875–1911). Po metų antrą kartą jie susitiko Vinco Kudirkos 50-mečio minėjime. Iškilmių metu S.Kymantaitė skaitė pranešimą apie didįjį Lietuvos patriotą – "Tautiškos giesmės" autorių, o M.K.Čiurlionis skambino pianinu kūrinius.

Užsimezgusi draugystė virto ilgais pasivaikščiojimais Vilniaus gatvėmis, kurių metu S.Kymantaitė mokė M.K.Čiurlionį lietuvių kalbos. Gramatikos mokė iš Jono Jablonskio Lietuviškos kalbos gramatikos, išleistos Tilžėje 1901 m. Tikėtina, kad M.K.Čiurlionio sulietuvinimas – būtent S.Kymantaitės nuopelnas. Vėliau tie pasivaikščiojimai–pamokos suliepsnojo visomis ryškiausiomis meilės spalvomis. 1909 m. sausio 1 d. Šateikių bažnyčioje S.Kymantaitė ir M.K.Čiurlionis susituokė. Tai buvo legendinė pora – labai išsilavinę, talentingi, lygiaverčiai partneriai. Profesinėje veikloje jie vienas kitam darė didelę įtaką. Tada tai buvo labai retas atvejis.

1909-ųjų vasarą Čiurlioniai praleido Plungėje pas Sofijos mylimą dėdę kunigą V.Jarulaitį (1900–1910 m. – Plungės klebonas, Rietavo dekanas). Tai buvo pati laimingiausia ir kūrybingiausia jaunos poros meilės vasara. Konstantinas nutapė 20 paveikslų, sukūrė muzikos etiudų, Sofija rašė straipsnius "Kritiškas žvilgsnis į Lietuvos visuomenę". Manau, kad tos vasaros prisiminimus S.Kymantaitė-Čiurlionienė širdyje nešiojo visą savo gyvenimą.

Pedagoginio darbo pradžia

1911 m. S.Kymantaitė-Čiurlionienė su dukra Danute apsigyveno Kaune. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas ir tikrai nelengvas. 25 metų jauna moteris buvo priversta sau ir savo dukrytei ieškoti pragyvenimo šaltinio. Netrukus gavo mokytojos vietą lietuvių švietimo draugijos "Saulė" įkurtuose mokytojų kursuose, kur pradėjo dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą. Visada atsakingai ruošdavosi pamokoms, ieškojo įvairių dėstomosios medžiagos pateikimo būdų, formavo šio dalyko dėstymo metodiką. Beje, šiais metais minime 110-ąsias švietimo draugijos "Saulė" įkūrimo metines (1906–1940).