Romualdas Požerskis: laimė būti gyvosios istorijos

2008-02-15 11:00:00
Rūta KANOPKAITĖ
Teksto dydis:
Spausdinti

Garsus fotografas sukūrė Lietuvos išlaisvėjimo epą – nuo Sąjūdžio pradžios iki okupacinės kariuomenės išvedimo

Jo archyve yra 18 tūkstančių kadrų, atspindinčių įvykius, kurie privertė stipriau plakti mūsų širdis, gaivino istorinę atmintį ir mokė tėvynės meilės ne iš vadovėlių. „Tokios chronologiškai nuoseklios ir pilnos kolekcijos neturi nė vienas mano kolega. Pradėjau tą ilgą fotoseriją 1988 metais, baigiau 1993-iaisiais, kai iš Lietuvos buvo išlydėti paskutiniai sovietinės armijos daliniai. Manau, kad koks tūkstantis kadrų turi išliekamąją istorinę vertę“, – sako tituluotas fotografijos meistras, jaunystėje grūdintas „kalantinėse“. Dėl dalyvavimo atmintinuose 1972-ųjų įvykiuose Kaune jis buvo suimtas, išmestas iš komjaunimo ir Politechnikos instituto.

p>Sukūrė Atgimimo metraštį
Prieš du dešimtmečius jis gaudė istorines akimirkas visoje šalyje – Vilniuje, Kaune, Varniuose, Šiauliuose, Klaipėdoje... Nepaisydamas nuovargio, baimės, realaus pavojaus gyvybei, šeimos ašarų. „Tada buvau dar jaunas“, – santūriai šypteli penkiasdešimt šešerių metų R.Požerskis.
„Mano kolekcijoje nėra tik Sąjūdžio gimimo 1988-ųjų birželį, – tada buvau Amerikoje, – ir Kovo 11-osios akto paskelbimo: neturėjau iš anksto tikslių žinių, kada tai įvyks, nesuskubau nulėkti į Vilnių“, – įvardija du trūkstamus potėpius savajame istorijos paveiksle R.Požerskis.
Visa kita jis fotografavo, kiek leido jėgos: ekologiniai žygiai, didieji Sąjūdžio mitingai, pirmasis paminklas partizanams Varniuose, pirmasis Vasario 16-osios minėjimas, Trispalvės pakėlimas, Laisvės paminklo ir Nežinomo kareivio kapo atstatymas Kaune, tremtinių palaikų parvežimas, Baltijos kelias, Sausio 13-oji, parlamento gynimas. Okupacinės kariuomenės išvedimas iš Lietuvos buvo logiškas šios fotoserijos pabaigos taškas.
Fotografui didelė laimė atsidurti tokių reikšmingų įvykių sūkuryje. „Tai buvo istorinis lūžis su laiminga pabaiga, skirtingai nei 1940-aisiais. Man Sąjūdis atėjo pačiu laiku: po serijos „Atlaidai“ buvau jam subrendęs ir profesiškai, ir dvasiškai, – sako R.Požerskis. Dokumentuoti viską, kas tada dėjosi, mane skatino Lietuvos valstybės idėja ir jausmas, kad esu jos sūnus, jos pilietis“.
Kodėl neatsirado daugiau fotografų, kurie būtų taip kryptingai ir nuosekliai ėmęsi šios misijos? „Vieni sakė, kad jautė amžiaus naštą, buvo pririšti prie tarnybos. Kiti atvirai prisipažino: bijojo. Aš juos suprantu – pats ne kartą turėjau nugalėti mirtino pavojaus baimę“, – prisipažįsta garsus kameros meistras, nuo 1980 metų laisvas fotografas.
Dėl laisvės – kraujas ir rizika
Sausio 13-osios naktį pavojaus sirenų gausmas Romualdą užklupo namuose. „Griebiau fotoaparatus, apraminau verkiančius namiškius ir nulėkiau prie Kauno radijo ir televizijos redakcijos. Pafotografavau ten susirinkusius kauniečius, statančius barikadas, ir – į Vilnių. Prasidėjo dramatiškas kelių parų maratonas“, – atsigręžia į 1991-uosius R.Požerskis.
„Prie Televizijos bokšto nespėjau. Iš parlamento dėl gresiančio pavojaus visus fotografus iškrapštė. Buvo toks jo gynėjų planas: jei desantininkai puls, parlamentarai, išdaužę vitražinį langą antrame aukšte, iššoka į kiemą, o benzinu aplieta salė padegama. Tą atmintiną naktį pastate pavyko pasilikti fotografui Viliui Jasinevičiui – jis tiesiog pasislėpė. Aš, atvažiavęs iš Kauno, irgi radau „kelią“: įlindau pro tualeto langą. Tuo „įėjimu“ pasinaudojau kelis kartus. Paryčiui važiavau į morgą fotografuoti Sausio 13-osios aukų, paskui vėl grįžau į parlamentą. Prašvitus fotografavau nuo stogo. Mane įspėjo: neužsibūk čia, nes su pakelta kamera esi gyvas taikinys desantininkams“, – pasakojo fotografas.
Romualdo atkaklumo ir drąsos dėka atsirado unikalios istorinės nuotraukos. Nufotografuotos žuvusiųjų prie Televizijos bokšto šautinės žaizdos paneigė begėdiškas „jedinstvininkų“ versijas apie nežinia kur surankiotus „buitinius“ lavonus. Laisvės gynėjo Tito Masiulio laidotuvių Kaune nuotraukas įsidėjo vokiečių žurnalas „Stern“.
„Tos mano nuotraukos turėjo tapti „Stern“ viršeliu. Tačiau Irako įsiveržimas į Kuveitą užgožė Lietuvos dramą. Sovietai pasirinko savo operacijai tinkamą laiką. Baltijos valstybes 1940-aisiais jie irgi okupavo tada, kai Hitlerio armija įžengė į Paryžių“, – istorijos paraleles primena fotografas.
Nuotraukos nesiilsi archyve
Bendradarbiauti su „Stern“ R.Po¬žers¬kis pradėjo 1989-aisiais. „Jie aprūpindavo fotomedžiagomis, kurios pas mus buvo deficitas. Dirbau su dviem fotoaparatais: kai kuriuos įvykius fiksavau ir nespalvota, ir spalvota juosta. Užsienio leidiniai ir agentūros samdė nemažai mūsiškių fotografų ir žurnalistų, nes patys lįsti į pavojus bijojo. Nuo Televizijos bokšto visi jų fotografai pabūgę išsilakstė, paskui nuotraukų prašė iš lietuvių“, – konstatuoja neišvengiamą žurnalistikos savybę Romualdas.
Tačiau ši R.Požerskio fotoepopėja netapo tik „vidaus vartojimo produktu“. 2002-aisiais jo paroda „Atgimimo kelias“ buvo atidaryta Vokietijoje, Burghauseno fotografijos muziejuje.
R.Požerskio nuotraukos iš Lietuvos Atgimimo ciklo nesiilsi. Jos dirba. „Vasario 16-ajai atidarau šių fotografijų parodą Klaipėdos muzikiniame teatre. Pasirašiau sutartį su „Šviesos“ leidykla, kuri leis didelį albumą, skirtą Sąjūdžio 20 metų sukakčiai. Sąjūdžio nuotraukų kolekciją iš manęs yra nupirkęs Lietuvos nacionalinis muziejus. Kai kurios mano fotografijos iš šio ciklo pateko į mokyklinius vadovėlius“, – vardija fotomenininkas, jau penkiolika metų savo patirtį perteikiantis ir jaunimui.
Jis dėsto fotografijos istoriją ir estetiką Vytauto Didžiojo ir Kauno technologijos universitetuose, turi docento vardą.