Prieš šešerius metus "Kino" žurnale spausdintame straipsnyje apie lietuviškos sinefilijos ypatybes, kino kritikas Vaidas Jauniškis žodžių junginyje "lietuvis sinefilas" įžvelgė nemenkų prieštaravimų. Sinefilijai, pasak jo, "pas mus nei dirvos nebuvo pakankamai daug, nei ji buvo nuolatos tręšiama". Šiandien Lietuvoje dar neteikiama didesnė reikšmė kino edukacijai, o pavasarį besibaigią kino festivaliai vis dar yra ne tik pagrindinis, bet gal ir vienintelis legalus sinefilijos bastionas, ar, vertėtų sakyti, aruodas. Galbūt dėl to dažnai kino festivalių lankytojus ar šiaip mėgstančius žiūrėti filmus skubama pavadinti sinefilais, kai kada net nepasigilinus, ką šis terminas galėtų reikšti.

Iš tiesų, sinefilo – kino mylėtojo – sąvoka nėra lengvai apibrėžiama, apie tai diskutuoja kinotyrininkai: vieni jau seniai paskelbė apie šio reiškinio mirtį, kiti kalba net apie keletą – kiekvienai kartai vis kitą – sinefilijos apraiškų. Svarbus yra tiek istorinis kontekstas, tiek paties sinefilo nusimanymas kino istorijoje, bet esmė – nevienadienė aistra kinui ir įvairūs jos išgyvenimo būdai ne tik kino festivalių metu. Kino istorikas Jeanas Tulardas, be kita ko, atskiria sinefilo – žiūrovo, kuris renkasi ir siekia pamatyti tik tam tikrus filmus ir sinefago – filmų rijiko, žiūrinčio daugybę filmų, bet jų nesirenkančio, sąvokas, pagarbiai pripažindamas abiejų veiklų žavesį.

Ką tik pasibaigęs XX Kino pavasaris, gimtadienio proga skelbęsis sinefilų žadintoju, pateikė, kaip ir bet kuris didesnis tarptautinis kino festivalis, pačių įvairiausių filmų, renginių, susitikimų – tiek išskirtinių, priviliojusių galbūt ir sinefilus, tiek įprastesnių, skirtų plačiajai publikai.

Lietuviškos kino edukacijos kontekste reikšmingiausias šiųmečio Kino pavasario projektas galėtų būti Vilniuje rodyta festivalio filmų programa "Lietuvių dokumentinis kinas iki 1990". Joje pristatyti pirmą kartą Baltijos šalyse suskaitmeninti ir restauruoti lietuviški dokumentiniai filmai, svarbi Lietuvos kino istorijos dalis, iki šiol gulėjusi plačiajai visuomenei neprieinamose tamsiose kino studijų saugyklose. Ilgo darbo vaisiais mėgautis dabar galės ne tik mūsų šalies dokumentinio kino gerbėjai, bet ir užsieniečiai. Žinoma, viskas priklausys nuo kino teatrų ir festivalių programų sudarytojų.

Praplėsti žinias apie kiną, iš arčiau pažinti šią meno šaką galėjo padėti ir pokalbiai su įdomiais ir garsiais šiųmečio "Kino pavasario" svečiais, tarp kurių – žinomas lietuvių kilmės režisierius Mišelis Hazanavičius, danų kino legenda Bille'as Augustas, unikalaus dokumentinio kino kūrėjas taip pat danas (ir taip pat lietuvių kilmės) Joshua Oppenheimeris ir vienas įdomiausių nūdienos režisierių prancūzas Leo Caraxas. Jaunystėje daug laiko kino salėje praleidęs L.Caraxas, pradėjęs kurti kiną, nustojo žiūrėti filmus, tačiau, paties teigimu, savo darbais jis siekia komunikuoti su mirusiais kino kūrėjais ir artimais žmonėmis. Bendraujant su gyvaisiais – publika Vilniuje – dėmesys krypo į asmenišką šio režisieriaus pasaulėžiūrą, asketišką, apvalytą nuo verbalinio triukšmo gyvenimo filosofiją, formuojančią jo filmus. Galbūt šiuose susitikimuose net buvo galimybė pamatyti (ar kaip kitaip pajausti) tą salą, vadinamą kinu, apie kurią kalbėjo svečias, kurioje jis gyvena, netgi, jei nežiūri ir ilgai nekuria filmų. Tiesa, visi šie režisieriai į Kauną neužsuko.

Pamatyti dideliame ekrane tikrai to vertus darbus – iš tiesų sinefiliška misija, kuriai pretekstą suteikė ne vienas šiųmečio "Kino pavasario" filmų, rodytų ir Kaune. Bene labiausiai ekraną kontempliuoti kvietė Lisandro Alonso filmas "Chaucha" ("Jauja"), kurio statiška kamera maksimaliai sutelkia žiūrovo dėmesį, o stebėtinos dermės ir spalvų ryškumo kadrų kompozicija vilioja kartu su Patagonjos gamtoje pasiklydusiais filmo herojais lėtai klaidžioti nuo vienos kvadratinio ekrano kraštinės prie kitos. L.Alonso filmas atmeta konvencionalų siužetą ir siūlo patirti tą nesuvokiamą paslaptį, kai tampame iliuzinės tikrovės dalyviais vien ją stebėdami, tam, kad šiek tiek giliau pažintume laikinai – kasdienybės ar kino salės – pritemdytą tikrąjį pasaulį.

Nors įdomus ir turiningas, kažin ar lietuviškai sinefiljai šis "Kino pavasaris" buvo derlingesnis už kitus. Tikėkimės, kad didelio žiūrovų ir visuomenės dėmesio sulaukiantis seniausias Lietuvoje kino festivalis, šiemet linksniavęs meilės kinui terminą, prieš kiekvieną iš 270 seansų imsis ryžtingiau ieškoti priemonių švietėjiškai kino veiklai – ne tik ties raudonus kilimus garbiems svečiams, bet ir dažniau pristatys juos bei tam tikrus projektus, filmus ir už sostinės ribų, taip nutiesdamas sinefilijos kelius į tolimiausius šalies kampelius.