Panašią realybę, tačiau be trūkumo jausmo, su gera ironijos ir estetikos doze savo naujausiame filme „Veidrodėli, veidrodėli“ sukūrė ir L.Pakalninia. Režisierės filmografijoje – jau 42 filmai, rodyti Kanų, Venecijos, Lokarno, Berlyno ir kituose A klasės kino festivaliuose, o kuriant naujausią dalyvavo ir lietuvių menininkai: kompozitoriai Vygintas Kisevičius ir Paulius Kilbauskas, montažo režisierė Ieva Veiverytė, prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė ir aktorius Mykolas Vildžiūnas.

„Veidrodėli, veidrodėli“ nufilmuotas tarsi žaidžiant išmaniuoju telefonu – kaip ilga veikėjų siunčiama asmenukė. Paryškindama absurdiškai juokingas detales režisierė perkuria pasaką „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Piktoji Sieguolės pamotė čia pamišusi dėl „Crossfit“ sporto ir savo kūno, o nykštukai – profesionalūs raumeningi akrobatai, parkūro meistrai, dviračiais šokinėjantys nuo savo stiklinio namelio miške.

Žymiausios šiuolaikinio latvių kino režisierės filmą Lietuvoje žiūrovai galės pamatyti nuo kovo 1 d.

– Filmas apkeliavo daugybę festivalių visame pasaulyje, sulaukia gerų kritikų įvertinimų. Kaip į filmą reaguoja publika?

– Apie tai šnekėti labai nelengva. Visų filmų, kurie buvo baigti 2020 m., gyvenimas labai sunkus. Jie net vadinami COVID-19 vaikais. Savo filmą baigiau pirmosiomis tų metų kovo dienomis. Po savaitės viskas užsidarė, festivaliai buvo atšaukti arba persikėlė į virtualiąją erdvę. Susitikti su publika galėjome tik 2020 m. lapkritį Talino „Black Nights“ festivalyje. Paskui kino teatrai Latvijoje vėl užsidarė. Gimtojoje Latvijoje premjera įvyko praėjus net metams po premjeros užsienyje. Kitu metu tai būtų tiesiog neįsivaizduojama. Tai buvo košmaras. Su publika bendravau tik kelis kartus, vienąkart – mažame Siguldos miestelyje. Dabar – ypatingas laikas. Sukurta daug filmų. Tam buvo skirta nemažai pinigų, pandemijos metu buvo leidžiama filmuoti. Tačiau dabar neįmanoma parodyti tų filmų, jie strigo, jie neišleidžiami. Ir mano istorija – neunikali.

– Pandemijos metu ne vienas iš esmės apsvarstėme, ką veikiame, kaip gyvename ir kaip norėtume gyventi toliau. Galiu įsivaizduoti, kad tai gali skambėti kaip kvailas klausimas, į kurį neįmanoma atsakyti keliais sakiniais, bet... kodėl kuriate? Kodėl jums tai svarbu?

– Ne, tai nekvailas klausimas. Žinoma, sunku apsakyti keliais žodžiais. Mes, kino kūrėjai, nesistengiame daryti įtakos savo žiūrovams. Kinas – tai mūsų dialogas, priemonė komunikuoti su pasauliu. Galbūt nuskambės per daug filosofiškai, tačiau aukščiausias tikslas man – padėti žmonėms mėgautis gyvenimu. Man labai patiktų, kad, pamatę mano filmus, kitą dieną ar po savaitės žmonės pradėtų savo aplinką matyti kiek kitaip. Nekalbu apie dideles gyvenimo permainas. Galbūt, pamatę filmą, žiūrovai savo kasdienybėje staiga pamatys gražią kompoziciją ir sceną – tarkim, katiną, lekiantį gatve. Galbūt atkreips dėmesį į įdomų veidą. Manau, tai mano didžiausias siekis.

– Pakalbėkime apie kūrybos procesą. Esate sukūrusi tiek dokumentinių, tiek vaidybinių filmų, trumpametražių ir ilgametražių. Kaip kilo šio filmo idėja? O gal tai buvo atsitiktinumas?

– Gal ir atsitiktinumas! Filmai mano galvoje niekada neatsiranda kaip iki galo aiškios istorijos. Dažniau tai paskiri kadrai, paveikslėliai. Tai labai intuityvus procesas – dažniausiai man pirmiau kyla mintis, kaip tai padaryti, o tik paskui – ką papasakoti. Nors kartais viskas ateina kartu.

Kuriant šį filmą pirmiausia į galvą atėjo forma – asmenukės. Ne, nenorėjau apsimesti esanti labai moderni ar šiuolaikiška ir padaryti ką nors kieto. Tiesiog suvokiau, kad šitą reiškinį – asmenukes, vaizdo įrašus, kuriuose žmonės kalba su kitu, tačiau žiūri į save, – noriu patyrinėti giliau. Juk tai būdas, kuriuo žmonės bendrauja tarpusavyje.

Kas toliau? Žinoma, galima nupirkti naujausių telefonų ir išdalyti geriausiems Latvijos aktoriams. Bet manęs tai visiškai nedomino. Norėjau kalbėti kino kalba, kurią myliu. Kino kalba – tai ne tik veidas ekrane. Tai aktorių mizanscenos, kadro kompozicija. Nusprendžiau filmuoti profesionaliai – ne telefonais, bet kino kamera, pasirinkau ne įprastą asmenukėms vertikalų, bet horizontalų kadrą.

Jei idėja vertinga, ji su laiku pildosi, o mane pasiekia nauji būdai jai įgyvendinti. Taip nutiko ir šįkart – prisiminiau „Snieguolę ir septynis nykštukus“. Pamotė kalba su savimi, žiūrėdama į veidrodį, – juk tai asmenukė! Sumaniau, kad filme visi veikėjai kalbėsis su kamera – su savo atspindžiu.

– O kodėl būtent pasaka?

– Pasakos – Vakarų pasaulio archetipai. Daugybė žmonių visame pasaulyje žino Snieguolės istoriją, taigi nereikia nieko aiškinti. Ekrane galiu daryti viską, kas tik man šaus į galvą. Galiu visaip žaisti. Man svarbu, kad žiūrovas nepasiklystų komplikuotoje istorijoje, kad visuomet žinotų, kur mes esame. Tik tuomet galime žaisti.

– Pikta pamotė, graži, naivi princesė, nykštukai – kaip įdomiai papasakoti apie šiuos daug kartų sutiktus, net nusibodusius, nerealistiškus personažus? Kaip su jais tapatintis man, šiuolaikinei žiūrovei, kokią žinutę jie gali man perduoti?

– Nenorėjau grįžti į princesių laikus, pasakoti istoriją įprastai. Taip pat supratau, kad pasakos personažai iš tiesų labai lėkšti. Įdomiausia man joje yra Pamotė – ji pikta, pavydi, ir mes puikiai suprantame, kodėl. O Snieguolė – tik graži. Kas yra grožis? Kur jis reikalingas? Grožio konkursuose? Kaip jį išmatuoti? Ar Snieguolė tikrai gražesnė už pamotę? Galbūt Snieguolė laimėtų grožio konkursą, tačiau tai nereiškia, kad ji gražesnė už Pamotę. Nes grožis nepamatuojamas.

Taigi pamaniau, kad jos turėtų konkuruoti taip, kad pergalę būtų galima pamatuoti. Konkuruoti fiziškai. Ir štai – jos rungiasi kaip sportininkės juokingoje atsispaudimų su šuoliukais rungtyje. Iš tiesų tai galėjo būti bet kas – kad ir 200 m bėgimas. Bet kas.

Kalbant apie žinutę... Pasaka niekada neturi pabaigos. Net filmo pabaiga, vestuvės – juk tai ne pabaiga. Ar jie laimingi? Kas yra laimė? Juk iš tiesų Snieguolė nesirinko, už ko tekėti, rinkosi ją.

– Galbūt žinutė yra ta, apie kurią kalbėjote interviu pradžioje? Jums svarbu, kad žmonės džiaugtųsi gyvenimu, žaistų. Paskutinės filmo scenos ir yra tai – grynas džiaugsmas, šventė, šokis. Gal kūrybos džiaugsmas ir yra jūsų žinutė?

Man labai patiktų, kad, pamatę mano filmus, kitą dieną ar po savaitės žmonės pradėtų savo aplinką matyti kiek kitaip.

– Visiškai sutinku su jumis. Kai pakviečiau filmuotis „nykštukus“ –  gimnastus ir parkūro sportininkus, labiausiai norėjau, kad kadre jie linksmintųsi ir parodytų žiūrovams tai, ką labiausiai mėgsta veikti. Nė vienas iš jų nebuvo profesionalus aktorius. Pamotę vaidinanti aktorė Elza Leimanė yra Latvijoje labai populiari balerina, tai jos pirmasis vaidmuo kine. Profesionalus aktorius yra tik Karalių vaidinantis Lauris Dzelzytis.

– Pakalbėkime apie socialines medijas. Kai matome draugų ir pažįstamų į feisbuką keliamus laimingo gyvenimo paveikslėlius, atrodo, turėtume pasijusti įkvėpti. Bet dažniausiai tiesiog susikaustome ir nusiviliame. Socialiniai tinklai net laikomi viena iš svarbių paauglių depresijos priežasčių. Kaip jums atrodo, kokį poveikį šis veidrodžių pasaulis daro žmogaus asmenybei, mūsų visuomenei?

– Socialinės medijos yra tiesiog priemonė. Kaip ir visos priemonės, gali būti naudojama tiek blogiems, tiek geriems tikslams. Bet gyvenimo nepakeisime – socialiniai tinklai yra dalis jo. Galime priimti jį tokį, koks jis yra, ir pasiimti iš jo tai, kas geriausia. Tiesą pasakius, tais laikais, kai išmaniųjų telefonų nebuvo tiek daug, nebuvo kitaip. Šeimos nuotraukų albumuose taip pat matome besišypsančius veidus, vestuvių, švenčių nuotraukas. Sunkių momentų taip pat nefotografuodavome, ir tai visiškai suprantama.

Bet mes turėtume pagelbėti tiems jauniems žmonėms, kurie savo asmeninius albumus kuria labai jauni ir kuriems kartais sunku suprasti, kodėl aplinkinių gyvenimai atrodo tokie didingi ir puikūs, o jų – ne.

Bet, tiesą pasakius, man labai patinka, kai žmonės fotografuojasi, fotografuoja savo vaikus, gyvūnėlius, vietas, kurias aplanko. Gal po kurio laiko jie panorės fotografuoti kokybiškiau, sukurti geresnių nuotraukų? Toks fotografavimas lavina akį, gerina mūsų vizualiąją kultūrą. Net ir nebūdami profesionalais, imame mąstyti vizualiai, dairytis aplink, fiksuoti realybę.

Žinoma, visuomet išlieka etinės problemos. Tarkime, jei nutinka nelaimė – ką daryti? Padėti ar fotografuoti? Tokiu atveju, žinoma, sakyčiau: jei negali padėti, ką čia veiki? Tačiau, kaip parodė įvykiai Baltarusijoje, Afganistane, tampa labai svarbu būtent fiksuoti, kas vyksta. Ir štai čia socialiniai tinklai tampa labai svarbūs, jie padeda.

– Grįžkime prie filmo. Kodėl norėjote kurti su lietuviais?

– Tai prasidėjo jau ankstesniuose mano filmuose. Kai kūriau dokumentinį filmą „Šaukštas“, jis buvo apie tai, kaip plastikinis šaukštelis pasiekia mūsų namus (dokumentinį pasakojimą „Šaukštas“ Britų kino institutas įtraukė į geriausių lėtųjų filmų dešimtuką šalia tokių kino kūrėjų kaip Roy Anderssonas, Chantal Akerman, Pedro Costa ir Tsai Ming-liang kūrinių – aut. past.). Šaukštas gaminamas iš naftos, o Lietuvoje su naftos perdirbimu jūs turite daugiau reikalų, nei mes Latvijoje. Turite naftos perdirbimo įmonę Mažeikiuose. Norėjome joje filmuoti, bet tokias pavojingas vietas kūrėjams pasiekti nelengva. Daug paprasčiau, kai prie filmo dirba lietuvių koprodiuseriai. Taip ėmiau dirbti su Dagne, o jos dėka susipažinau su lietuvėmis montažo režisierėmis Silvija Vilkaite ir I.Veiveryte. Kartu sukūrėme jau penkis filmus ir jaučiuosi laiminga, galėdama dirbti su jomis.

Na, o kompozitoriai... Aš bijau kompozitorių! Atrodo, kad muzika filme galima labai stipriai manipuliuoti: jei kūrėjas sukuria nelabai kokybišką filmą – tiesiog pasirenka muziką ir jau yra reikalinga nuotaika! Todėl kompozitorius renkuosi labai atidžiai, o kartais kuriu filmus net visiškai be muzikos. Prodiuserė D.Vildžiūnaitė jau žino, ko man reikia, ir pasiūlė lietuvius kūrėjus V.Kisevičių ir P.Kilbauską. Paklausiau vienos, kitos jų kompozicijos ir pamaniau – neblogai, gal ir tinka.

Muzika paprastai kuriama jau nufilmavus filmą. Tačiau filmo „Veidrodėli, veidrodėli“ pabaigos vestuvių scenoms norėjome turėti muziką jau prieš filmavimą – kad aktoriai galėtų šokti. Šie kompozitoriai pasiūlė savo kūrinių – ir jie tiko tobulai. Būtent tai, ko ieškojau! Muzika yra tik vienas iš filmo elementų, ne pagrindinis. Ji turi derėti su kitais elementais. Jų muzika šiuo atžvilgiu buvo puiki.

– Šį klausimą tikriausiai jau girdėjote tūkstančius kartų: kodėl filmas nespalvotas?

– Taip, tikrai. Dauguma mano filmų yra nespalvoti. Man labai patinka kurti nespalvotą kiną, nes galiu nukreipti žiūrovo žvilgsnį ten, kur iš tiesų svarbu žiūrėti. Spalvotame kine kompozicijos gali būti tos pačios, bet spalvoti objektai nukreipia dėmesį. Tampame labai priklausomi nuo spalvų. Na, o spalvotos asmenukės mano filme būtų per daug intensyvios žiūrėti. Norėjome daugiau minimalizmo.

Ir dar vienas svarbus dalykas – „Veidrodėli, veidrodėli“ yra pasaka. Nespalvotas kinas pasakai labai tinka, nes palieka daug laisvės žiūrovų vaizduotei. Gali fantazuoti, kaip pasakos pasaulis atrodytų, jei būtų spalvotas, kokios tos spalvos būtų. Įdomiausia tai, kad kai žiūri nespalvotą kiną, spalvas pastebi tik pačioje filmo pradžioje. Po kurio laiko užmiršti, kad jis nespalvotas, – tave įtraukia filmo pasaulis, ima žaisti tavo vaizduotė. Norėjau palikti erdvės žiūrovo fantazijai skleistis, o ne šokiruoti jį intensyviomis spalvomis.