- diena.lt inf.
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Kauno teritorinėje muitinėje komunikatore dirbanti Dovilė Lapinskienė neretai rengia vaikams muitininko specialybės pristatymus. Tačiau vaikai ir paaugliai ją žino kaip knygos „Kalno durys“ autorę – Dovilę Junigedą. Vaikams patinka knygoje aprašyti nuotykiai ir kelionės laiku.
– Kada ir kaip kilo idėja parašyti tokią knygą – vaikams rašyti juk nėra paprasta?
– Knygos idėja kilo labai seniai – prieš 20 metų. Kai kartą grįžau į savo gimtąjį Veliuonos miestelį ir su draugais išėjau pasivaikščioti ant Ramybės piliakalnio, ten sutikau žmogų, kurio prototipas tapo būsimos mano knygos herojumi. Tuomet tas žmogus papasakojo apie tunelius, esančius po Nemunu. Draugai juokėsi ir netikėjo, o aš aikčiojau susižavėjusi ir kurpiau mintyse planą.
Tiesa, ilgokai svarsčiau, kokiai auditorijai turėtų būti skirta mano kūryba. Pažiūrėjusi į savo vyresniąją dukrą, nusprendžiau, kad namuose turėsiu nemokamą patarėją, ir ėmiausi darbo. Dukra yra perskaičiusi daugybę knygų, todėl niekada nevyniojo žodžių į vatą ir tiesiai šviesiai rėždavo kritiką. „Kalno duris“ rašiau trejus metus, visus puslapius nuolat skaitė vyresnioji dukra. Ji ragino rašyti kuo greičiau, nekantravo sužinoti, kaip seksis knygos herojams. Prisipažįstu, kad prireikė nemažai laiko ir pastangų, kol supratau, kaip reikia dėstyti mintis, kad kūrinys būtų patrauklus vaikams.
– Daug žmonių pamąsto, kad galėtų knygą parašyti, bet vis sako, kad įkvėpimas neateina. Iš kur jums atėjo įkvėpimas?
– Gimiau ir užaugau Veliuonoje – Jurbarko rajono miestelyje. Vaikui ten – nuostabiausia žaidimų ir svajonių vieta: puiki gamta, senas dvaras, įspūdingi piliakalniai. Tik užaugusi supratau, kokią neįkainojamą dovaną gavau, nuodėmė būtų ja nepasinaudoti ir tų vietų ir jose gimusių fantazijų neaprašyti. Vieną dieną supratau, kad negaliu nerašyti – taip paprastai ir gimė knyga. Jos herojų nuotykiai prasideda atvėrus duris kalne, kurias aš mačiau iš tikrųjų (apie kurias man anuomet papasakojo sutiktas žmogus). Veliuonoje kiekvienas žingsnis apipintas įdomia istorija – dauguma tų istorijų neišgalvotos. Galima šimtus knygų parašyti. Aš ne istorikė ir ne faktų rankiotoja. Mano išgirstos, surinktos istorijos nuotykių knygoje „Kalno durys“ yra daugiau kaip priemonė kurti ir fantazuoti, įtraukti vaikus į skaitymo procesą.
Linkiu visiems paklausti vaikų, ką turėčiau padaryti, kad vakare galėčiau pasakyti, jog padariau viską savo laimingai dienai sukurti.
– Kiek metų dirbate muitinėje ir kaip sekasi?
– Muitinėje dirbu ketveri metai. Esu atsakinga už išorinę ir vidinę komunikaciją – pristatau Lietuvos muitinės veiklą, tenka rašyti pranešimus, daug bendrauti su Lietuvos akademiniu jaunimu, moksleiviais, organizuoti įvairius renginius. Aplankyta daugybė bendrojo lavinimo ir aukštųjų mokyklų, suorganizuota renginių valstybinių švenčių ir svarbių Lietuvos muitinei dienų proga. Organizuojant renginius, pristatančius muitinės veiklą, didelė visuomenės dalis sužino apie muitininkų darbą, kuris nelengvas, bet labai svarbus. Labai smagu išvažiuoti iš mokyklos, kai būrys vaikų ryžtingai sako: „Būsiu muitininku!“‘, arba kai papasakojus apie kontrabandos sulaikymus vaikų akelėse šviečia susižavėjimas pareigūnais.
– Kaip viską spėjate – darbas muitinėje, šeima, knygų rašymas?
– Spėju tiek, kiek šiuo metu galiu spėti. Kartais neramu, kad nemažai kompiuteryje prirašytų lapų jau keleri metai kaip netampa knyga, tačiau raidžių nepaskubinsi, jeigu jų nedėlioja kūrėjas. Kartais sukurpiu kokią linksmą istoriją ir keliauju į mažesniosios dukros mokyklos klasę – čia randu progą vaikams perskaityti savo sukurtą pasaką. Tuomet sulaukiu paties brangiausio tokių susitikimų apdovanojimo – vaikų juoko ir gerų emocijų. Dažnai stengiuosi žvilgtelėti į vaiko mąstymą tarsi į teatro scenos užkulisius – į tą pasaulį, kurį ne kiekvienam suaugusiajam lemta prisiminti ir vėl išgyventi. Ten slepiasi patys įdomiausi gyvenimo nuotykiai, kuriuos žmogus gali patirti. Linkiu visiems paklausti vaikų, ką turėčiau padaryti, kad vakare galėčiau pasakyti, jog padariau viską savo laimingai dienai sukurti.
– Ar galima tikėtis ir daugiau jūsų knygų?
– Viliuosi, kad galima. Dažnai, praeidama pro knygyną, graužiu save, kad ten neguli mano nauja knyga, kad visos tos istorijos, kurias galėčiau papasakoti vaikams, slepiasi mano kompiuteryje. Kartais paveikūs žodžiai gali atrakinti mažą vaiko širdelę, praskaidrinti ir suaugusiojo kasdienybę. Toks ir būtų mano kitos knygos tikslas – priminti apie pagrindinius žmogiškumo principus, kad mažytė gerumo kibirkštis, užgimusi tekste, rastų kelią į didelę žmogaus širdį.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Moksleivių žemėlapyje – „art deco“1
Simono Daukanto progimnazijos aštuntokai interaktyviame žemėlapyje sujungė tai, ką myli labiausiai, – miesto istoriją, kultūrą ir paveldą. Taip gimė virtualusis art deco žemėlapis. ...
-
Žemaičių muziejui „Alka“ toliau vadovaus E. Stonkevičienė
Dabartinė Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Eva Stonkevičienė laimėjo konkursą šio muziejaus vadovės pareigoms užimti. ...
-
Magiškasis realizmas iš Šri Lankos ir universalios jo pamokos
„Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis. Ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų“, – pripažįsta Bookerio premijos laureata...
-
S. Kairys su ESINT vadovu aptarė dirbtinio intelekto ir autorių teisių problematiką1
Kultūros ministras Simonas Kairys su vizito į Lietuvą atvykusiu Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos (ESINT, angl. EUIPO) vadovu João Negrão Kultūros ministerijoje aptarė aktualias temas, susijusias su dirbtiniu intelektu (DI...
-
Muziejus atsivėrė tiems, kas regi širdimi2
Žmogui su negalia kelionė į muziejų kelia nemažai iššūkių. Kaip savarankiškai aplankyti ekspoziciją, jei negali matyti eksponatų ar fiziškai patekti į parodos salę? Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės ...
-
Gyvenimo prasmė ir džiaugsmas – knygose: J. Strielkūnui – 85-eri
„Štai eina pakrypuodamas, kažko susirūpinęs (bet gali bemat nusijuokti), ant pilvuko prasiskyrusiais marškiniais, štai gurkšnoja negarsiai pašūkaliodamas su jaunais poetais, išmokusiais jo „Bocherso pla...
-
Kada baigsime kopijuoti natas?1
Lietuvos autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija LATGA kartu su Kultūros ministerija pakvietė valstybinių muzikos kolektyvų, Lietuvos nacionalinio kultūros centro, muzikos mokyklų ir kitų suinteresuotų organizacijų atstovus į atvirą ...
-
Buvusioje areštinėje – sovietinės Lietuvos grimasos: nostalgijos kupinas gastronomas21
Duris lankytojams vėl atveria alternatyvios kultūros erdvė buvusioje areštinėje, Vilniuje. Didelio susidomėjimo parodą apie gyvenimą sovietinėje Lietuvoje, kasdienius paprastų žmonių bandymus išgyventi, nepaisant buitį kausčiusio s...
-
S. Dirsytė: ne aš ieškau istorijų, o jos mane susiranda
„Kai rašai istorinį romaną, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizdinys ima virsti...
-
Penkerius metus lauktas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro atidarymas1
Įspūdingu koncertu publikai atsivėrė pirmasis po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šalyje pastatytas muzikinis teatras – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) rūmai. Koncertas sujungė teatro orkestrą, chorą, baleto trupę, soli...