Apie darbą

Tai, jog sies savo gyvenimą su menu, A.Baroti žinojo dar vaikystėje ir, nors buvo puiki mokinė, kiti galimi pasirinkimo variantai nesudomino.

Tiesa, kelią į galerininkės veiklą atrado ne iš karto.

Baigusi mokyklą A.Baroti iš Vilniaus atvyko į Klaipėdą, kur paniro į liaudies teatro režisūros studijas.

Po mokslų ištekėjo, augino sūnų, dirbo savo dramos studijoje, tačiau atslinkus politinėms permainoms studijos nebeliko. Stojo sunkūs laikai tiek profesinėje srityje, tiek asmeniniame gyvenime, ir moteris buvo nusprendusi grįžti į Vilnių.

Tuomet ją sulaikė kvietimas prisidėti kuriant Baltąją galeriją. Tai buvo pirmoji A.Baroti, kaip galerininkės, patirtis, kur pravertė ir jos režisūriniai gebėjimai. Po kurio laiko pasiekė kvietimas talkinti ir kuriant Baroti galeriją.

"Izrailas mane pasikvietė ir taip jau atsitiko, kad galerija mus labai suartino, vėliau mes tapome šeima. Jau 25 metai, kai esu galerijoje, nuo pat pirmos jos įkūrimo dienos, ir nė minutės negalvoju apie išvykimą į Vilnių. Gyvenimas galerijoje yra nepaprastai įdomus", – pasakojo viena iš šių metų pretendenčių į Metų klaipėdietės apdovanojimą.

Pasak pašnekovės, galerija – jos ir vyro bendras kūdikis.

Darbas meno sferoje nėra paprastas, nes šioje srityje dirba labai įvairūs ir išskirtiniai žmonės. Juos reikia išmokti suprasti, "atrakinti". Ne ką mažiau sudėtinga ir išgyventi iš menininkės veiklos.

Tačiau kultūrininkė to nedramatizuoja, o ieško būdų, kaip pritraukti kuo daugiau žmonių į galeriją, kaip jiems padėti atrasti meną, susipažindinti su juo.

"Per galeriją man teko Klaipėdoje pažinti pačius nuostabiausius žmones", – tikino A.Baroti.

Apie šeimą

Gausybės laiko ir jėgų reikalaujanti galerijos puoselėjimo veikla visuomet buvo greta moters šeiminio gyvenimo.

"Kartais būdavo baisu, kad galerija netaptų tuo "numeris 1", nes mūsų galerijos gyvenimas nesibaigdavo namuose. Ir mūsų namai – beveik galerija, kur yra begalė menų", – neslėpė viena finalininkių.

Moteris yra sukūrusi antrą šeimą. Sutuoktiniai rūpinasi ir puoselėja bendravimą su ankstesnėse santuokose gimusiais vaikais, pirmuoju vaikaičiu.

Andželika pripažino, jog visą save menui, galerijai atiduodantys tėvai į šį spalvingą pasaulį, kuriame nebuvo skaičiuojamos darbo valandos ir dirbama tiek, kiek reikia, buvo panardinę ir savo atžalas.

Galbūt todėl visi trys sutuoktinių vaikai taip pat patraukė meno keliu.

Apie pomėgius

Visas A.Baroti gyvenimas prisotintas meno.

Niekur neišnyko aistra teatrui, domina kinas. A.Baroti dažnai galima sutikti įvairiuose koncertuose.

Nesu iš tų žmonių, kurie senatvėje galėtų išvažiuoti į vienkiemį ir ten ramiai būti gamtoje.

"Kultūriniai renginiai yra mano gyvenimo dalis ir aš be jų negalėčiau gyventi. Tikrai žinau, kad nesu iš tų žmonių, kurie senatvėje galėtų išvažiuoti į vienkiemį ir ten ramiai būti gamtoje", – patikino pašnekovė.

Kai prireikia ramybės, A.Baroti pasineria į literatūrą, renkasi pasivaikščiojimus prie jūros. Tiesa, ši įdomiausia ne vasarą, o tuo metu, kai pajūryje mažiau žmonių. Šiltuoju metų laiku šeima mieliau traukia prie ežero.

Vis dėlto moteris pripažino, jog kartais sunku tiksliai nubrėžti ribą tarp darbo ir poilsio, laisvalaikio, mat abu šie pasauliai labai susiję, persipynę.

Apie Klaipėdą

Žinoma uostamiesčio kultūros pasaulio atstovė pripažino, jog jai ir pačiai kartais keista, kaip smarkiai ji ir jos vyras pamilo Klaipėdą.