Vakar krikščioniškasis pasaulis dar klūpėjo prie nukryžiuoto Kristaus kapo, o šiandien varpai džiaugsmingai sveikina visus Prisikėlimo šventės proga. Kauno vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas sako, kad šis protu sunkiai suvokiamas įvykis yra geriausia proga keisti savo mąstymą ir gyvenimą.

Pasak vyskupo K.Kėvalo, Velykų tridienis yra stipriausia krikščionių liturginė tikėjimo išraiška. Laukdami šv.Velykų išgyvename paskutinę vakarienę, Jėzaus nuteisimą, nukryžiavimą ir mirtį, prisikėlimo laukimą ir taip atkartojame paskutines Kristaus gyvenimo žemėje dienas. Sekmadienio rytą moterys, nubėgusios prie Jėzaus kapo, pamatė jį tuščią. "Tai svarbiausias momentas – švenčiame Prisikėlimą", – primena dvasininkas.

– Ar galima išskirti kurį nors Velykų tridienio momentą?

– Vienas kertinių akmenų yra kojų plovimas. Jėzus, nuplaudamas kojas savo mokiniams, parodo, kad meilė, kurią jis skleidė, apie kurią kalbėjo ir kuria dalijosi, nėra tik ideologija. Tai turi būti apgalvotas, sąmoningas veiksmas kitam žmogui padėti ir padaryti jį laimingą. Nuplaudamas kojas savo mokinimas, net jį išdavusiam Judui, Jėzus parodė, kokia turi būti hierarchija ir kas yra valdžia. Žmogus galvoja, kad valdžia yra ta, kuriai tarnaujama, o visi kiti stovi laipteliu žemiau. Jėzus keičia mąstymo paradigmą – tas, kuris yra didžiausias, turi tarnauti – nuplauti kojas kitam. Tik tas, kuris tarnauja, gali būti lyderiu. Tai nauja lyderystės samprata ir naujas požiūris į vadovaujantį žmogų. Vadovo pareiga nėra didžiuotis, reikalauti kitų dėmesio ir pagarbos – jis privalo tarnauti kitiems. Kojų plovimas yra tik simbolinis veiksmas. Tai nereiškia, kad Jėzus norėjo mokiniams tiesiog fiziškai nuplauti kojas. Šis Jėzaus veiksmas mums įprastą mąstymą verčia aukštyn kojomis: Jėzus norėjo parodyti, ką reiškia tarnauti kitam žmogui, net jeigu reikia nuplauti kojas. Krikščioniškoje tradicijoje tai reiškia padėti žmogui, nepaisant nei jo socialinės padėties, nei statuso. Tai pareiga mylėti iki galo, be išlygų ir ne tik žodžiais, bet ir apčiuopiamais darbais.

– Šventasis Raštas skelbia: "Jis nusižemino iki mirties, iki kryžiaus mirties." Žmogui tokį nusižeminimą taip pat sunku suprasti, nes mirtį priimame kaip blogį.

– Tai dar vienas ypatingas meilės aspektas – Jėzus prisiėmė nusikaltėlio lemtį, priėmė jam mestą apkaltą, kuri tebuvo šmeižtas. Taip pasielgdamas Jėzus parodė, kad ne visos gyvenimo situacijos yra paprastai išsprendžiamos – kartais jas reikia tiesiog priimti tokias, kokios yra. Priimdamas mirtį jis nusižemino ir parodė, kaip reikia mylėti iki galo. Teologiškai aiškinant, Jėzus mirė už mūsų nuodėmes, kad mes pajėgtume įveikti savyje prieštaravimą, pasireiškiantį mūsų puikybe. Jėzus parodė, kad žmogaus prigimtis gali įveikti nuodėmę.

– Bet juk šiandien visuomenėje daug patogiau ir madingiau puikuotis ir būti aukščiau už kitus, o čia siūloma nusilenkti kažkam? "Man kojas turėtų nuplauti!" – taip mąsto tikrai ne vienas.

– Šiuolaikinė kultūra labai panaši į tą, kuri egzistavo Jėzaus laikais: tarnas plauna viešpačiui arba karaliui kojas ir jam patarnauja. Jėzus pats sakė, kad jo tvarka nėra iš šio pasaulio, ir jo mokiniai, ją priėmę, tapo ne šio pasaulio žmonėmis. Tai dangiška tvarka, ir žmonės kviečiami jau dabar jai atsiverti, pabandyti praktiškai, ką reiškia mylėti kitą žmogų. Toks žmogus, kuris nori, kad kas nors jį padarytų laimingą ir jam plautų kojas, niekada laimės neatras. Mes visi norime būti laimingi, bet dažnai mūsų priemonės yra netinkamos. Priemonė, kurią mums parodo Jėzus, yra gerokai neįprasta, netipinė, atrodo kaip pralaimėjimas. Bet jeigu kas nors pabando taip elgtis, supranta, ką Jėzus turėjo omenyje. Jeigu šeimoje vienas sutuoktinis tik laukia, kada kitas padarys jį laimingą, toks žmogus santuokoje nepatirs laimės. Reikia kelti klausimą: ką aš turiu padaryti, kad tu būtum laimingas? Tada kitam gera darantis pats tampa laimingas. Jeigu šį santykį perkeltume į visuomenės lygmenį, taip pat reikėtų klausti – ne ką man valstybė duoda, o ką aš galiu duoti valstybei ir visuomenei. Daugelis žmonių laukia, kad jiems būtų tarnaujama, ir nepatiria džiaugsmo, kurį žmogus išgyvena save dovanodamas kitam.

– Kabėdamas ant kryžiaus Jėzus šalia nukryžiuotam nusikaltėliui pažadėjo rojų dar tą pačią dieną. Gal mes per greiti nuteisti ir pasmerkti kitą?

– Labai ydinga tendencija nuolat pabrėžti savo teisumą: viskas pasaulyje būtų gerai, jeigu kiti žmonės priimtų mano nuomonę. Žmogus nesuvokia, kad yra ribotas ir gali būti neteisus. Suvokti savo neteisumą, ribotumą yra didelės brandos ženklas. Nereikia galvoti, kad esu visur neteisus, bet būtina suprasti, kad galbūt kartais priimu neteisingus sprendimus, kitą žmogų neteisingai apkaltinu. Reikia tiesiog pamąstyti apie kitokią laikyseną. Galėtume sakyti, kad Jėzaus mums parodytas Velykų paslapties šventimas yra mūsų pačių laikysenos egzaminas: žiūrėti, ko Dievas iš žmogaus nori, ir apsvarstyti, kaip žmogus turi pasielgti, kai yra kaltinamas neteisybe. Negali prisiimti teisuolio pozicijos, nes esi ribotas žmogus.

– Atrodo, kad šv.Velykų laikas – proga keisti savo mąstymą?

– Iš tiesų šv.Velykos yra galimybė pagalvoti apie esminius gyvenimo klausimus amžinybės perspektyvoje. Peržvelgę gyvenimą turėtume stengtis jį keisti. Kryžiaus kančios istorijoje mes atrandame prasmę. Mirtis ir kryžius gali atrodyti beprasmiškai, bet Jėzui ji baigėsi Prisikėlimu. Mirtis žmogų gąsdina, bet jeigu gyvensiu Jėzaus pasiūlytą gyvenimą, man žadamas prisikėlimas. Jėzus žmogui pažada du labai aiškius dalykus: prasmingą gyvenimą ir gyvenimą be pabaigos. Niekas nėra daugiau pasiūlęs. Per šv.Velykas mes ir švenčiame šį pasiūlymą – dabar galime išgyventi Prisikėlimo džiaugsmą, kuris mūsų dar tik laukia.

– Koks turėtų būti tikras ir prasmingas Prisikėlimo rytas?

– Velykų rytas – viena džiaugsmingiausių patirčių, primenančių ne tik Kristaus Prisikėlimą, bet ir kiekvieno mūsų amžinojo gyvenimo tikrovę. Būdami žemėje mes tą amžinybės horizontą dažnai pametame ir užmirštame. Velykos mums primena apie dangų, apie mūsų gyvenimo tikslą. Jau dabar turėčiau gyventi prisikėlimo, o ne tragizmo ir absoliutaus nusiminimo nuotaika. Jeigu ir ištinka kokie nors sunkumai, žinau, kad yra Velykų rytas, tad ir mano sunkumai nėra tragiški. Situacija išsispręs, jeigu žmogus liks ištikimas Dievui, kaip Jėzus liko ištikimas Tėvui, nežiūrint tos sunkiai protu suvokiamos dramos, įvykusios Didįjį penktadienį ant kryžiaus. Išlik ištikimas Dievui ir, nepaisant nieko, tau išauš Velykų rytas – spręsis problemos, pagerės pakrikę santykiai, grįš gyvenimo džiaugsmas, kurį Velykų rytas man siūlo kaip savastį.