Šiandien Ievos Simonaitytės bibliotekoje padvelks tikru pavasariu – savo unikalių fotografijų parodą joje atidarys klaipėdietis biologas ir muziejininkas Saulius Karalius.

Iš "Kopgalio paukščių" ciklo jis atrinko tris dešimtis fotografijų, kuriose užfiksuoti praskrendantys sparnuočiai.

Lietuvos jūrų muziejaus Akvariumo skyriaus vedėjas S.Karalius paukščiais domisi nuo pat studijų. "Juos pažįstu geriau nei žuvis", – juokavo biologas. Jam pavyko nufotografuoti naują Lietuvoje rūšį – skeltauodegį kirą. Pasisekė ir dienos šviesoje aptikti nakties medžiotoją – mažąjį apuoką. Mažiausias fotokadre užfiksuotas paukščiukas – vos penkis gramus sveriantis nykštukas, didžiausias jo įamžintas paukštis – gulbė nebylė.

S.Karalius – ne paprastas gamtininkas, o biologas-dailininkas. Jis ne tik gerai pažįsta gamtos pasaulį, bet ir sugeba jį detaliai tiksliai pavaizduoti savo piešiniuose. Jais iliustravo enciklopedinio pobūdžio leidinį "Lietuvos paukščiai", jo piešiniai panaudoti knygose "Lietuvos drugiai", "Estijos drugiai" ir "Lietuvos fauna". Ši patirtis atsispindi ir S.Karaliaus fotografijose iš Kopgalio.

Toji vieta yra šiauriausias ir vėliausiai susiformavęs beveik 100 km besidriekiančios Kuršių nerijos kopų galas, iš rytų skalaujamas gėlų Kuršių marių vandenų, o iš vakarų – Baltijos jūros. Dukart per metus Kopgalis tampa keliu šimtams tūkstančių paukščių, rudenį skubančių iš šiaurės į pietus, o pavasarį vėl grįžtančių atgal. Mažiems paukšteliams Kopgalis ir visa Kuršių nerija suteikia saugų koridorių jų nelengvoje ir pavojingoje kelionėje į tolimus kraštus.

"Paukščių migracija yra didingas ir jaudinantis reiškinys", – tvirtino S.Karalius. Dangumi traukiančių žąsų trikampiai ir ilgesingi gervių trimitai jau nuo seno yra tapę sezoninio virsmo simboliais. Biologas pasakojo, kad būna dienų, kai pro Kopgalį nenutrūkstamu srautu praskrenda šimtai tūkstančių kikilių, alksninukų, nykštukų, zylių ir kitų smulkiųjų sparnuočių. Kopgalio pajūris atgyja nuo įvairių rūšių tilvikų, ančių, kirų ir žuvėdrų. Daugelis yra tolimosios tundros gyventojai ir Lietuvoje neperi. Bet vietiniai paukšteliai pavasarį ir vasarą Kuršių nerijos gale randa daug jaukių vietų sukti lizdams. Todėl Kopgalio gamta jau nuo ankstyvo pavasario suskamba įvairiabalsiu giesmininkų choru.

Jo belaukiant šiandien 17 val. I.Simonaitytės bibliotekos pirmojo aukšto hole jau galima pasidairyti į S.Karaliaus fotografijose nutūpusius "Kopgalio paukščius" ir išgirsti nepaprastas jų istorijas, kurių daugybę žino parodos autorius.