žvilgsnis(santaka)

Nuvilnijo kasmet laukiamas festivalis „Kino pavasaris“, savo filmais savotiškai atskleidžiantis, kuo alsuoja pasaulis, nes per meną dažnai išgeneruojamos dominuojančios dvasinės, intelektualinės, psichologinės problemos, tendencijos, kryptys.

Pasaulinė interneto paieškos sistema jau daugiau nei du dešimtmečius turi specifinę galimybę globaliame žiniatinklyje ieškoti mokslinės informacijos. Angliškai tas „Google“ komponentas vadinamas „Google Scholar“. Simptomiška ir iškalbinga yra tai, kad šie du žodžiai lietuviškoje mokslinių straipsnių, monografijų ir citatų paieškos variklio versijoje verčiami „Google Mokslinčius“. Net labai nesigilinantys lietuviškai kalbantys žmonės netrunka pastebėti antrojo žodžio menkinamąjį reikšmės atspalvį. Tai mažytis, vienas iš daugelio visai pagrįstų šiuolaikinio Vakarų mokslo nuostatos Lietuvos mokslo atžvilgiu ženklų.

Šiandien dažnas Lietuvos pilietis nuoširdžiai nustebtų, sužinojęs, kiek tarpukariu mūsų šalyje veikė įvairiausių draugijų. Jų būta visokių: žmonės spietėsi į bendruomenes ir pagal pomėgius, ir pagal socialinį statusą, ir pagal viešuosius interesus. Pavyzdžiui, rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas priklausė daugiau nei kelioms dešimtims nevyriausybinių organizacijų, jose atlikdamas ne statisto vaidmenį, o imdamasis iniciatyvų, kurių reikalavo neseniai nepriklausomybę atgavusi valstybė ir jos gyventojų poreikiai.

Atsikratymo politiškai nekorektiška leksika pradžia Lietuvoje turbūt galima laikyti 2008-uosius, kai tuometis Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vladas Garastas, kritikuodamas nacionalinio krepšinio lygį, viešai pavartojo žodį, kuris ne tik jam, bet ir jo vaikų, anūkų kartai buvo įprastas, tačiau kurį šiandien vargiai kur Lietuvoje ar išgirsime. Nebent neprastaburnių virtuvėse. Asmeninė patirtis rodo: atsikratyti tais pas mus nekaltais laikytų pasakymų yra lengviau nei kalbos šiukšlių, visokių „ė...“, „tipo...“, „šita...“, kuriomis užpildome nejaukias pauzes.