Jau kitą savaitę Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks estų režisieriaus Peeterio Jalakaso premjera – Williamo Shakespeare’o pjesės „Audra“ interpretacija. NKDT meno vadovas ir teatrologas Edgaras Klivis kartu su režisieriumi iš teatro „Von Krahl“ diskutuoja apie avangardizmo sampratą šiandien, technologijų, medijų ir netgi šamaniškų ritualų reikšmę teatrinėje kūryboje.

Kai prieš dešimtmetį pasirodžiusiame filme „Ji“ (Her) Joaquino Phoenixo vaidinamas Teodoras pradėjo bendrauti su žaviu moterišku balsu kalbančia kompiuterio operacine sistema, scenarijaus autorių bandymas tarp jų sukurti meilės istoriją didžiausių skeptikų neįtikino. Kaip gali tokia draugystė užsimegzti, jei potencialaus mylimojo negali nei paliesti, nei apkabinti, o juo labiau – supažindinti su draugais ar šeima? Vis dėlto šiandien daugelis iš mūsų (o gal net ir visi) turime bent kelias socialines tapatybes, technologijos mus lydi nuo lovos iki plačiojo pasaulio, o bendraudami virtualiajame, arba skaitmeniniame metaverse, pasaulyje niekada negalime būti tikri, kas slepiasi kitoje ekrano pusėje. Tad ar tikrai jau taip nustebtume sužinoję, kad su mumis bendrauja nebūtinai žmogiška būtybė?

Pastaruoju metu dirbtinio intelekto kūrėjams pateikus ne vieną programą, kuri geba kurti verbalinius tekstus, Lietuvos ir pasaulio visuomenėje kalbos apie ne žmogaus sukurtą grožinę literatūrą ir kitokius tekstus itin suaktyvėjo. Imama iš esmės abejoti, kas geba sukurti geresnį kūrinį – žmogus ar mašina?