Apleistose daržinėse ir angaruose, užgriozdintuose garažuose ir sandėliuose galima aptikti ypatingų radybų. Tuo šiemet įsitikino skirtingų pasaulio kampelių gyventojai.
Nors žodžių junginys „nauja seniena“ skamba kaip tikrų tikriausias oksimoronas, rugpjūčio pirmą savaitgalį Biržuose vyksiančioje tradicinėje tarptautinėje parodoje „Nesenstanti klasika“ toks apibūdinimas tiks bent ketvirtadaliui dalyvių.
"Ne, ne... Dar tikrai neparduosiu", – purtė galvą Vytautas Gineika, sulaukęs pasiūlymo atsisveikinti su savo prašmatniuoju "Cadillac DeVille". Kaunietis drauge su būriu entuziastų dalyvavo Biržuose vykusioje senovinių automobilių parodoje "Nesenstanti klasika 2021".
Nors istorinės technikos mėgėjai, kolekcininkai ir restauratoriai nepriklauso tai žmonių grupei, kuri karantiną praleido lovoje ir virtuvėje, vis dėlto griežti suvaržymai paveikė ir juos. Kaip – galima pamatyti šiandien Biržuose vykstančioje senovinių automobilių parodoje "Nesentanti klasika 2021".
Šeštadienį, prieš vidurdienį, į Klaipėdos Atgimimo aikštę suplūdo minia žmonių. Didžiąją daugumą sudarė vyrai. Juos čia atviliojo senovinių automobilių paroda.
Renginių išsiilgę klaipėdiečiai šeštadienį galėjo akis paganyti į išpuoselėtus senus amerikietiškus, vokiškus, angliškus, prancūziškus ir rusiškus automobilius. Senovinių automobilių asociacija „Seni kibirai“, kurių narius vienija bendras interesas ir meilė senai technikai, išriedėjo į Klaipėdos gatves, skelbdami šio sezono pradžią.
Kai Vytautas savuoju kadilaku išdidžiai išplaukia iš garažo, regis, net niūri rudeniška pilkuma nušvinta. Galingas ryškus "dirižablis" ankštame daugiabučių kieme atrodo kiek griozdiškai – lyg dramblys krištolo parduotuvėje. Bet vos jį pamačius sunku nuslėpti nuostabą dėl taip kruopščiai išpuoselėto prabangaus kelių veterano.
Lobių ieškotojai svajoja ne vien apie Gintaro kambarį, Šventąjį Gralį ar Hernano Corteso auksą, bet ir apie automobilius "Duesenberg SJ-506" ar "Bugatti Type 57 SC Atlantic".
Beveik visi istoriniai automobiliai, menantys tarpukario ar dar senesnius laikus, paprastai turi vieną bendrą bruožą: jei jie iš tiesų unikalūs, atspindintys svarbiausius inžinerinės minties raidos etapus, reti ir brangūs – dažniausiai būna saugomi po devyniais užraktais. Tokios mašinos tampa neliečiamais muziejų ar privačių kolekcijų eksponatais. Kitaip tariant, jas apžiūrėti paprastam mirtingajam arba neįmanoma, arba brangu. Tačiau yra išimčių.