Nikolajaus vardas Rusijos valdovams neatnešė laimės. Nors jis jiems nesuteikė tiek skausmo kiek Jokūbo (James) Škotijos monarchams (antai Jokūbą I (1394–1437) sąmokslininkai ne tik ištraukė visą aplipusį mėšlu iš kanalizacijos, kurioje jį bandė paslėpti žmona su kitomis rūmų damomis, bet dar ir nudaigojo, o Jokūbas II (1430–1460) žuvo sprogus numylėtai patrankai), tačiau valdant abiems Nikolajams Rusija įsivėlė į daugybę nuostolių atnešusius geopolitinius konfliktus, atskleidusius, kad vienai didžiausių pasaulio valstybių būtinos fundamentalios permainos.

Daugelį dešimtmečių prancūzų karvedys Napoleonas (1769–1821) buvo laikomas tironu, despotu, uzurpatoriumi ir psichopatu, troškusiu valdyti pasaulį, o Rusijos bei kitų valstybių žmonės, kurių vaizduotę dirgino tariami korsikiečio gerbėjų planai grąžinti jį į valdžią, negalėjo sutramdyti savojo džiaugsmo dėl protėvių pasiektų pergalių Leipcige (1813) ir Vaterlo (1815).