Mūsų atminties laisvė – šiuos žodžius, užrašytus ant transparanto, laikomo seno, ilgaplaukio vyro rankose, pirmiausiai pamato Kipro Mašanausko roko operos „1972“ žiūrovai. Scenoje vėlus vakaras, tačiau ne naktis, netrukus iš teatro išguža žmonės, linksmi, pasipuošę ir, be abejo, kurti jo žodžiams, raginantiems prisiminti. Tik viena mergina lieka stebėti jo liguistų, sovietinį kalėjimą menančių judesių. Mergina užkalbina jį ir prisistato – ji vardu Laisvė.