„Labas, kaip tu?“ – tokiu klausimu debiutinio pilnametražio filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“ režisierius Tomas Smulkis kreipiasi į žiūrovus. Po septynerių metų, kuriuos jis praleido kurdamas šį filmą, ir ilgų karantino mėnesių, kol pagaliau galėjo jį pristatyti kino teatruose gyvai, praėjo savaitė. Tiesa – kaip filmuojant sceną neretai prireikia antro dublio, taip ir mūsų pokalbį įrašyti dėl techninio nesklandumo pavyko tik iš antro karto. Simbolinis sutapimas ar ne – svarstyti nesiryžtu, nes po šio filmo svarbiau atrodo leisti situacijoms vykti ir jose būti – taip, kaip kino kadruose savo buvimą, patiriamas būsenas ir kelionę pokyčių link liudija jo personažai.