Ji tylėjo beveik šešerius metus. Kalbant tiksliau, tapė ir tylėjo. Išveždavo dukras į darželį ir mokyklą, grįždavo namo, išsidėliodavo dažus ir teptukus ant valgomojo stalo, molbertą atsukdavo į langą ir pamesdavo laiką. Kai į kambarį nusileisdavo sutemos, ji užrakindavo namų duris, susirinkdavo mergaites ir dailininkė vėl tapdavo mama. Štai tokie yra tapytojos Dovilės Bilkštienės kasdienybės stebuklai.