Pirmasis įspūdis, kuris aplanko bežiūrint jaunosios kartos tapytojos Simonos Lukoševičiūtės-Statkevičienės paveikslus, – jausmas, kad viskas, kas mus supa, – (iš)nyksta. Drobėse pasikartojantys kasdienybės epizodai yra atspindžiai to, kas jau buvo, įvyko.