Daugeliui kairiųjų intelektualų ir progresyviųjų jaunuolių XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžia buvo itin niūrus ir slegiantis metas. Prabangius kostiumus dėvėję dėdės visiškai pažabojo ir į tradicinę popkultūrą integravo vyraujančioms normoms iššūkį bandžiusią mesti kontrkultūrą, visuomenės susidomėjimas haliucinogenais ir Vietnamo karu vis labiau blėso, Martinas Lutheris Kingas Jaunesnysis (1929–1968), Robertas Francis Kennedy‘s (1925–1968) ir gibonas Ernesto (1928–1967) buvo nužudyti, už abstrakčią taiką agituojantis ir prieš JAV užsienio politiką nukreiptas pacifistinis judėjimas greitai išsikvėpė, o lizergo rūgšties dietilamidą vakarėliuose vis dažniau keisdavo kokainas.