Tapytojos Kristinos Čivilytės paveikslų vizualioji kalba – lengva, perteikiama plastiškais potėpiais, kuriančiais rytinio rūko ar vakarinės dulksnos atmosferą. Joje gamtos motyvų spalvos minkštėja, virsta viena kitą papildančiomis dėmėmis – neapibrėžiančiomis motyvo, neįkalinančiomis jo drobės formate, o suteikiančiomis erdvės skleistis, kol, susidūrusios su žiūrovo žvilgsniu, atveria naujas plotmes regėjimui ir suvokimui.