"Kaip mane liūdina žmonės, kad tu žinotum…" – atsidusęs kartą prisipažino bičiulis. "Bet žinai, kas blogiausia, tai ir nemylėt jų negali", – tuoj pasitaisė. Retas nesupras amžinosios dilemos, kurią jis turėjo galvoje. Na, nebent absoliutus pesimistas, jau gimęs su iškastruotu gebėjimu džiaugtis, arba nepalenkiamas optimistas, kuriam net Vilniaus taboras gražus it disneilendas. Visi likusieji, matyt, esame pasmerkti suptis garšviškame "up ir down". Natūralu.