Poetės Dovilės Zelčiūtės kūryba, be jokios abejonės, glaudžiai susijusi su teatru, su jo nenugalima magija, scenos užkaborių ir grimo kambarių slėpiniais, sunkios uždangos klostėmis, pačia scena, kurioje, sužibus prožektoriams, atgyja pjesių ir dramų personažai, vyksta sunkiai nusakomas, jautrią sielą jaudinantis ir virpinantis veiksmas, panašus į mus supančią realybę, tačiau su jame pulsuojančia visai kita gyvastimi – paslaptinga, nenuspėjama, mistiška.