Studijuojant antrame kurse pasisekė mokytis pas tapytoją Audronę Petrašiūnaitę. Ryškiausiai atsimenu kompozicijos užduotis, per kurias dėstytoja skatindavo ne tik pajusti laisvę, bet ja būti: per tapybines dėmes, per piešinio elementus, spalvas, kontrastus ar susiliejimus. Tuo laiku tai buvo labai sunki užduotis. Dabar viskas atrodo paprasčiau – tapytoja savo studentų prašė tiesiog nemeluoti. Nekurti gražesnio pasaulio, proporcingesnio žmogaus ar įtaigesnio jausmo, kai pakanka tiesiog būti ir jausti, tuomet viskas aplink pasidaro ryšku ir kartais išverčia iš kojų.