Atrodo, 2019-ieji buvo kupini įvairiausių įvykių: premjerų, parodų ir, populiariau kalbant, visokių kultūrinių aktyvacijų. Ką išskirti, ką pagirti, ką kritikuoti suteikiant šansą įeiti į istoriografiją, o ką palikti istorijos ir atminties paraštėse nutylint ir neaptariant, – nelengvas darbas. Vis dėlto šįkart rašyti apie konkrečius kultūrinės sklaidos ir raiškos įvykius nesinori. Labiau – rašyti ir mąstyti apie laiką, kuriame mes esame. Apie laiką, kuris vis labiau panašėja į kultūrinį blaškymąsi ir amžino ieškojimo etapą.