Jeigu niekada neteko lesinti žiemą gulbių ir gyvenate Vilniuje, tuomet tai galite padaryti pačiame Vilniaus centre - prie Mindaugo tilto. Jau kelias dienas prie jo, netoli Sporto rūmų, besiburiuoja gulbės su savo pusseserėmis antimis.

Šalia jų zuja ir kiekvieno miesto viešnios varnos. Pastarosios čia ne šiaip sau – jos žino, kad gulbės ir antys visuomet pritraukia žmonių, kurie negaili duonos.

Gulbes maitinusi senjorų pora pasakojo, kad palesinti ir pasigrožėti paukščiais jie atvyksta jau nepirmą dieną.

Stebinantį apetitą rodžiusios gulbės nebylės tarsi sakė, kad ir daugiau „turistų“ joms nepakenktų. Taigi, jei turite laisvą popietę – apsilankykite, palepinkite ir pasigrožėkite.

Gulbės priklauso antinių paukščių šeimai. Lietuvoje gyvena keturių rūšių atstovės: juodoji gulbė, gulbė nebylė, mažoji gulbė ir gulbė giesmininkė. Pastarosios dvi įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Dažniausiai sutinkamos gulbės nebylės (nuotraukose). Jų suaugę patinai gali sverti iki 15 kg, patelės keliais kilogramais lengvesnės.

Iki XX amžiaus 4 dešimtmetyje Lietuvoje gulbės buvo beveik išnykusios. Tačiau jų populiacija atsikūrė Tado Ivanausko rūpesčiu iš Žuvinto ežero. Dėl gan šiltų žiemų Lietuvoje didelė dalis gulbių nebylių lieka žiemoti. Tuomet jos susitelkia į būrius ir gyvena neužšalančiuose miestų vandens telkiniuose bei minta žmonių paliekamu lesalu.