Šv.Valentino diena Lietuvoje prigijo po nepriklausomybės atgavimo. Šią šventę minintys neretai keiksnoja niūrias lietuvių šventes, tačiau dažnas nė nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę - deivės Mildos dieną.

Meilės deivę turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai - Afroditę, romėnai - Venerą, lietuviai - Mildą. Meilės dieną - gegužės 13-ąją senovės lietuviai garbindavo Mildą - meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitę. Kaip ir kasmet, praėjusią savaitę šią tradiciją gaivino ir senojo pagonių tikėjimo bendruomenės Lietuvoje.  

Senoliai tikėjo, kad Milda apskrieja visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Kad ji turėjo sūnų - sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais.

Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Tuo tarpu, pasak istoriko T. Narbuto, Mildai turėjęs būti skirtas balandžio mėnuo, o Vilniaus Antakalnyje esą stovėjusi jos šventykla.

Mildos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente, kuriame rašoma apie upę Mildą. Kur ta upė, kaip ji vadinama dabar? Prūsijoje, Lietuvoje ar Latvijoje jos ieškoti? Netoli Perlojos iš Ašarinio ežero išteka upeliukas Mildupis.

Prieš keletą šimtmečių jis buvo didesnis, o dabar legendos nuotrupos kalba, jog ten mėgusi vaikščioti lyg kunigaikštytė, lyg dievaitė Milda. Spėjama, kad prie to Mildupio gilioje senovėje, legendinio karaliaus Perliaus metais, būta Mildos šventyklos.

Sarmatija.lt reportažas: [5]