Na, o pernai sugrįžusi driokstelėjo kainomis! Lankytojai feisbuke dejavo: be pusšimčio eurų nei užkąsti, nei lauktuvių parsinešti. Jei jau planuoji kokį rimtesnį pirkinį, tai verčiau pasiimk meistro vizitinę kortelę ir aplankyk ne mugės dieną – pigiau sulygsi. Mat derėtis Kaziuko mugėje nepageidaujama. Pabandyk – išgirsi apie išaugusį prekyvietės mokestį, apie darbo sąnaudas, apie tai, kad amatininkai nuo vasaros šiai mugei ruošiasi, apie sunkius laikus, kai viskas taip išbrangę... „Nepatinka – nepirk!“ – padės deryboms riebų tašką. Tai anais laikais didturgis buvo vieta ne tik nusipirkti, bet ir pajuokauti, pasiderėti. Dabar – kokie juokai?! Tad ir eini per tą palapinių eilę kaip per muziejų – pasidairydamas. Kosminės kainos – kaip priekaištas ar kaltinimas – ne tik popieriuje, bet ir ant prekeivių veidų išrašytos.

Mugės dvasią kūrė ne prekių gausa – tai nebuvo akropoliai po atviru dangumi, bet ypatinga nuotaika.

Tuomet, kai Kaziuko mugė Kalvarijų turguje šurmuliavo, važiavome į ją kaip į kūrybingumo Meką. Klampodavai iki juodumo sumintą sniegą nedejuodamas, pirkdavai ne todėl, kad tau kažko verkiant reikia, o kad negalėdavai nepirkti, matydamas ką nors išradingai reklamuojantis. Mugės dvasią kūrė ne prekių gausa – tai nebuvo akropoliai po atviru dangumi, bet ypatinga nuotaika. Ir šiemet – verbą, ąsotėlį, lašinių, riestainių parsinešime, o kaziukiškos dvasios?